Polilogas

Atsiliepimai po apibendrinimų, mano nuomone puikiai atsispindi šioje ištraukoje:

“Sugebėjimas atpažinti strateginių grėsmių prielaidas bei maksimalus jų eliminavimas – bet kurios valstybės išlikimo pagrindas. Ši problema praktiškai neįveikiama dabartinei Lietuvos valdžiai.

…iš tiesų gydo ne ekonomiką, o krizę. Rezultatai? – visiškas nesugebėjimas atsilaikyti prieš pasaulinės ekonominės krizės smūgius, tačiau absoliuti sėkmė šešėlinės ekonomikos plėtros srityje.”

Gal kiek aštrokai pasakyta, tačiau išlaikant diskusinį toną bei bendro geresnio rezultato siekį,kaip ir straipsnyje “Prof. dr. Kazimiera Prunskienė: Išeitis Lietuvos ateičiai – socialinė rinkos ekonomika “.

.

.

Nesu prieš koaliciją, duok Dieve, jiems sėkmės ir proto, dirbant Lietuvos ir žmonių labui. Tačiau mane nustebino, kad konservatorių lyderiai koalicijos stabilumui reikalingus balsus priperka už 380 milijonų litų! Būtent tokį reikalavimą vasario 26 dieną Andriui Kubiliui įteikė Valstiečių liaudininkų sąjungos vadovas. Reikalavimų sąrašo 3 punktas taip ir skamba: „Garantuoti Lietuvos žemdirbiams maksimalias nacionalines papildomas tiesiogines išmokas už 2010 metus (apie 380 mln. Lt)“. Trys papildomi balsai – už kiekvieną po 120 mln. litų, - nors, suprantama, didžiąją dalį naudos gaus Valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininkas, kurio verslas tiesiogiai susijęs su žemės ūkiu, ir valstybės skiriamos išmokos skirtingomis formomis pasiektų jo valdomas įmones.

Tačiau, pasirodo, ir čia konservatorių lyderiams viskas gerai, tik nuspręsta pasiderėti. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Jurgis Razma informavo valdančiąją koaliciją: „Aš tikiuosi, kad gal pavyks sutarti, kad užtektų šiek tiek mažesnės sumos, nes Vyriausybė tokią sumą tikrai ne taip lengvai rastų, kai visur yra mažinimai.“ „Čia yra jų pageidavimas. Aš suprantu, kad čia yra jų siekis savo bendruomenei pranešti kažką tokio lengvai suvokiamo, aiškaus, jautraus, o ne tik apsiriboti tuo, kad kažką bendrai nagrinėsim, svarstysim“, - toliau tęsė J. Razma.

Kaip jausminga, tikrai norisi „savo bendruomenei pranešti kažką tokio lengvai suvokiamo, aiškaus, jautraus“, ir 380 milijonų litų – aiškiai suvokiamas bei jautrus dydis bet kuriai bendruomenei.

Tik kaip tai atrodo esamiems koalicijos partneriams, kurie, pavyzdžiui, siekė išsaugoti mažesnį PVM knygoms ir leidiniams, o tai būtų tik 6 milijonai litų per metus, o kaip dėl automobilių apmokestinimo, kurio surinkimo sąnaudos didesnės nei galima nauda biudžetui. Kaip jaustis tiems Seimo nariams, kurie siekė laikinai sumažinti verslo liudijimų kainas iki 115 litų per metus, kad tik žmogus bandytų pats verslu užsiimti, o ne papildytų šimtatūkstantinę bedarbių armiją. Ir toks sprendimas valstybės biudžetui tekainuotų keletą milijonų, o „Sodra“ sutaupytų antra tiek nedarbo socialinių išmokų. Kodėl už aroganciją dabar turi mokėti mokesčių mokėtojai?

Negaliu nepaminėti ir kitos šios istorijos pusės – teisinės. Taip, ši istorija asmeniškai iškentėta, todėl jautri. Penkerius metus buvau prokurorų ir STT persekiojamas dėl to, kad, cituoju septintojo teismo sprendimą: „ketinau organizuoti savo partijos nario V.Drėmos papirkimą, siūlydamas darbą – projektavimo sutartį, už tai, kad per mero rinkimus balsuotų už mano kandidatūrą“. O dabar už tris balsus koalicijai paremti reikalaujama 380 milijonų litų mokesčių mokėtojų lėšų, ir premjeras sutinka, tik dar norėtų pasiderėti. Ir viskas gerai?

Taip, aš ne vienam esu padėjęs susirasti darbą, taip pat ir V.Drėmai, ir tai buvo savaime suprantama, kolegiška parama, ir pagaliau ne iš mokesčių mokėtojų lėšų. Tačiau teismas už šiuos ketinimus man skyrė baudą. O tuomet kaip su šia istorija? Ir čia norėčiau atvirai paklausti generalinio prokuroro pavaduotojo Gintaro Jasaičio ir STT Vilniaus valdybos viršininko Vaidoto Skirmanto: kur jūsų veiksmai, ginant įstatymą ir viešąjį interesą? Vyksta aiškus balsų Seime pirkimas – vienas balsas už 120 milijonų litų iš valstybės biudžeto, bent vienas naudos gavėjas yra pats Ministras pirmininkas, nes koalicijos išlaikymas jam leistų ir toliau gauti tiesioginę asmeninę naudą – kasmėnesinį atlyginimą. Ar šį kartą nėra Prezidento, kuris duotų komandą, kaip elgtis su politiniais oponentais? Ar tyrimas nepradedamas, kaip dažnai biurokratiškai atsakoma, nes nėra pareiškimo. Sakykit, parašysiu, nes esu nepakantus kvailinimui ir dvigubiems standartams. Norėčiau mokesčių mokėtojams sutaupyti vieną kitą šimtą milijonų litų, kad būtų už ką, anot J.Razmos, bent pensijas laiku išmokėti.

.

.

.

.

Šios savaitės pabaigoje Sankt Peterburgo ir Amsterdamo Ermitažo direktorių kvietimu lankiausi Amsterdame, praėjusių metų vasarą atidarytame Ermitažo muziejaus filiale. ,,The Hermitage Amsterdam’’ įsikūręs senamiestyje, buvusioje slaugos ligoninėje. Per septynius mėnesius nuo muziejaus filialo atidarymo pirmoji paroda sulaukė 750 tūkstančių lankytojų. Muziejus nedidelis, labai jaukus ir gerai įrengtas. Rekonstrukcijos kaina apie 43 milijonai eurų. Parodų salių plotas - 4000  kv.m.

Tai antoji Ermitažo paroda ,,Hermitage Amsterdam’’ filiale - ,,Modernizmo pionieriai – nuo  Matisse  iki Malevitch’’. Fantastiška paroda, kurioje  atvežti geriausi Henri Matisse,  Kazimir Malevitch, Pablo Picasso, Maurice De Vlaminck, Andre Derain, Andre Breton ir Vilniuje studijavusio Chaimo Soutine darbai.
Turėdamas laiko, aplankiau ir Van Gogh’o bei Gauguin’o muziejų, kuriame yra puiki galimybė susipažinti su visa Vincent’o van Gogh’o kūrybos retrospektyva. Liūdnai nuskamba dailininko prieš pat mirtį parašytas laiškas, kuriame jis  rašo, kad ,,jaučiasi tarsi klaida’’(I feel like a failure. 1890) Dailininkas pripažinimo sulaukė tik po savo mirties ir kaip reikėjo jaustis, kad save pavadintum ,,klaida”.
To pačio muziejaus kitoje salėje apžiūrėjau pirmąją Paul Gauguin’o ir jo draugų surengtą parodą Paryžiuje ,,Café des Arts’’ 1889.
Štai tokia turininga viena diena Amsterdame. Jei sugalvosite nuvykti ir aplankyti šias tris puikias parodas, tai tikrai rekomenduoju.
Į Amsterdamą tiesiogiai nuskraidins ,,EstonianAir’’.
Adresas: ,,The Hermitage Amterdam’’ muziejus, Amstel 51, Amsterdam.
Van Gogh muziejus, Stadhouderskade 55, Amsterdam.

.

Šį kart, partijos Tarybos posėdis šventinis. Valstybės Nepriklausomybės dvidešimtojo jubiliejaus proga daug gražių sveikinimų ir palinkėjimų – būti, išlikti, švęsti. Kai kokių rūškanų momentų būta, bet tautinė giesmė suskambėjo ypač darniai ir jausmingai.

Toks jausmingas buvo ir mano pasisakymas, kitaip negalėjau. Prisiminimai tikrai ryškūs, kaip tai jaučiau ir mačiau 1990 kovo mėn. 11 dieną, kokia ypatinga nuotaika švytėjo mano tėveliai…

Iš partijos posėdžio išskubėjau pasveikinti Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vykusio Jubiliejinio Kovo 11-os paminėjimo dalyvius. Renginio organizatoriai Lietuvos sąjūdis ir  Lietuvos Laisvės kovotojų sąjunga sukvietė gausų būrį Tėvynės mylėtojų.

M.Mikulėno nuotraukos

.

Ankstyvą penktadienio rytą išvažiavau link Šiaulių į susitikimus. Pirmasis jų vyko Joniškio Jono Avyžiaus bibliotekoje. Gausiai susirinkusi auditorija domėjosi Europos parlamento darbu, galimybėmis spręsti problemas. Pasakojau apie šias aktualias temas, kaip antai atliekų tvarkymo, pacientų mobilumo, maisto ženklinimo, aptarėme energetinės nepriklausomybės klausimus.

Susirinkusiems taip pat buvo įdomu, ar Briuselio Parlamente vyksta tokios pačios rietenos kaip ir Lietuvos Seime. Teko pastebėti, kad ten, EP, asmeniškumų ir rietenų yra gerokai mažiau. Nors atkreipėme dėmesį visi į netikėtą praėjusią savaitę nuskambėjusį po pirmosios EP Prezidento H.Van Rompuy kalbos Europos Parlamento plenarinėje sesijoje europoskeptiko N.Farage`as pareiškimą, kuriame jis įžeidžiančiais epitetais išvadino EP prezidentą.

Šiaulių Universitete susitikau su  Socialinių mokslų fakulteto bendruomene. Studentams rūpėjo EP darbas,  parlamentarų pagalbininkų komandos formavimo principai, darbo organizaciniai klausimai, o dėstytojai domėjosi rinkimų į EP sistemos suvienodinimo galimybėmis, lobistų aktyvumu ir kitomis aktualijomis. Susitikime su fakulteto dekanu doc. Dr.  Gintaru Šaparniu ir kitais fakulteto atstovais aptarėme Universiteto aktualijas, bendradarbiavimo galimybes.

Lieporių gimnazijos mokiniai, kurių buvo susirinkę kelios dešimtys, stebino klausimų gausa ir domėjimusi EP.  Džiugina toks jaunų gimnazistų guvumas. Toks pat šaunus jaunimas laukė Romuvos gimnazijoje, kuri kaip tik tą dieną  šurmuliavo švęsdama sėkmingai įgyvendinto projekto pabaigą. Pastebėjau, kad mokyklose, artėjant Kovo 11ąjai, numatyta įdomių šventinių renginių, susitikimų, mokyklos atitinkamai pasipuošę moksleivių kūrybinias darbais šia tema.

Vakarop užsukau į TS-LKD Šiaulių skyriaus būstinę. Čia prie arbatos puodelio, kartu su skyriaus atstovais, jaunimo bendruomenės aktyvistais beigi jaunaisias konservatoriais pasikalbėjome apie Valstybės,  Šiaulių miesto aktualijas, artėjančius savivaldos rinkimus ir Lietuvos Nepriklausomybės 20mečio renginius.

Grįžau į Vilnių kiek vėliau nei planavau.  Jau ryt partijos Tarybos šventinis posėdis.

.

Vakar mano nedidelis biuras Vilniuje buvo nepaprastai pagyvėjęs. Priežastis paprasta – į jį sugužėjo geriausių „Žaliojo kodo“ rašinių konkurso darbų autoriai, o taip pat šio konkurso partneriai bei draugai. Iš viso susirinko per 20 žmonių, tarp jų – 9 iš 10-ies originaliausių, įdomiausių, geriausių rašinių autoriai.

Priminsiu, kad konkurse „Žaliasis kodas“ skatinome moksleivius ir studentus iš visos Lietuvos pateikti savo argumentus už ekologiją ir aplinkosaugą, o padaryti tą – laisvos formos rašinių pavidalu. Per kiek daugiau nei mėnesį sulaukėme įspūdingo skaičiaus – daugiau nei 230-ies darbų – kurie žavėjo ne tik įdomiomis mintimis, bet ir jų pateikimo forma. Vieni dalyviai rinkosi publicistinį žanrą, kiti rašė pasakas, ėmė interviu, kūrė eiles ar esė. Iš tokios įvairovės buvo labai sunku išrinkti pačius geriausius, tačiau visgi po ilgų diskusijų išskyrėme 10, kuriuos pasikvietėme į svečius ir apdovanojome už pastangas.
Štai visas 10-ies geriausiųjų sąrašas (eiliškumas – atsitiktinis):
Solveiga Žibaitė
Linas Jocius
Nerijus Bitinas
Silvija Stankevičiūtė
Vida Petraitytė
Audrius Kuskys
Gabrielė Žemaitytė
Ugnė Milaševičiūtė
Rasa Jankauskaitė
Rokas Liubauskas

Laimėtojus apdovanojome įvairiais prizais, o du geriausieji balandžio pabaigoje vyks aplankyti Europos Parlamento būstinės Briuselyje. Jais buvo pripažinti moksleivė Solveiga Žibaitė, nustebinusi stipriu, literatūrišku darbu, ir studentas Linas Jocius, kuris ekologiško gyvenimo idėjas ir iššūkius perteikė interviu su pažįstama bendraamže mergina.

Pasveikinti „Žaliojo kodo“ „šifruotojų“ atvyko ir konkurso partneriai: LR Aplinkos ministerijos atstovai – ministro patarėjas Andrius Burba bei viešųjų ryšių specialistė Raimonda Karnackaitė, taip pat ekologiškos gyvensenos gido „Ozonas“ redaktorė Kristina Kučinskaitė.

Prie nedidelio, tačiau vien tik ekologiškais produktais padengto vaišių stalo kalbėjomės apie ekologiškos gyvensenos iššūkius.  Savo patirtimi ir žiniomis su susirinkusiais pasidalino ekologiškos mitybos specialistė Vilma Valkūnienė, o „Ozono“ atstovė Kristina papasakojo apie tai, ką Lietuvoje reiškia rašyti apie aplinkosaugą.

Noriu  dar kartą padėkoti visiems atvykusiems už maloniai praleistą ketvirtadienio pavakarę ir visiems „Žaliojo kodo“ dalyviams – už jų rašinius. Jų mintys man parodė, kad auganti karta domisi aplinkosauga ir turi tokių įdomių idėjų, kurios gali sužavėti net patyrusios aplinkosaugos specialistus. Taip pat išduosiu nedidelę paslaptį – tuo „Žaliasis kodas“ dar nesibaigė. Jau kitą savaitę paskelbsime apie naują konkurso etapą, tik šisyk kviesime dalintis ne rašiniais, o vaizdais. Sekite svetainę zaliasiskodas.lt arba konkurso puslapį „Facebook“ socialiniame tinkle.

M.Mikulėno fotoreportažas [c], [p].

.