Artėja Prezidento rinkimai, paaiškėjo ir būsimi kandidatai. Rinkėjai renkasi už ką balsuoti, o politinės partijos, dėl įvairių priežasčių neiškėlusios savo kandidato, svarsto ką galėtų paremti.

Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS) savo kandidato į LR Prezidentus nekėlė, nes mažo populiarumo partijos kandidatas nebūtų sulaukęs didesnio visuomenės palaikymo. LSDS anksčiau išsakė savo rekomendaciją, kad rinktis, palaikyti, reikėtų pagal kandidato pažiūras. Šios turėtų būti aiškiai matomos jo programoje. Svarbu, kokie būsimi patarėjai numatomi.

Pasirinkimas nėra paprastas. Kandidatų politinės pažiūros gana miglotos. Iš labiau žinomų kandidatų galime išskirti potencialius „centristus“ – A.Matulevičių, A.Valinską, V.Tomaševskį, V.Mazuronį, K.Prunskienę ir L.Graužinienę. Manau, kad jų pažiūras galima apibūdinti kaip prisitaikančias prie situacijos arba du viename - „ir kairiąsias, ir dešiniąsias“. Šie kandidatai gali patikinti, kad skirties – kairė - dešinė, nėra ir visada reikia priimti dabarties realijas atitinkančius sprendimus. Nepaisant prieštaravimų, kad „dabartinis“ sprendimas gali būti tiek kairysis, tiek dešinysis.

Truputį aiškiau yra su D.Grybauskaite, kuri palaiko A.Kubiliaus antikrizinį planą. Žinoma, anksčiau ji beveik tris metus dirbo A.Brazausko Vyriausybėje, kuri vykdė dešiniąją politiką, todėl D.Grybauskaitei įmanoma pritempti dešiniąsias pažiūras.

Iš pirmo žvilgsnio aiškiau yra su neseniai Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininku išrinktu A.Butkevičiumi. Jis yra iš senosios dar iki susijungimo su LDDP gyvavusios socialdemokratų partijos. Nors taip pat metus buvo finansų ministru A.Brazausko Vyriausybėje, bet atsistatydino būtent dėl mokesčių politikos klausimų. Yra sakęs, kad jam būnant finansų ministru buvo paruoštas ir nekilnojamojo turto įstatymo projektas. Be to, išrinktas LSDP pirmininku pabrėžė, kad stengsis partiją sugrąžinti į socialdemokratinį kelią, todėl centro kairiosiomis A.Butkevičiaus pažiūromis abejoti lyg ir neturėtume. Sakoma, kad A.Butkevičiaus Prezidento rinkimų programa bus LSDP Seimo rinkimų programa. Apie kitus kandidatus nieko aiškaus nei dėl jų programų, nei dėl komandų nėra.

Lietuvos socialdemokratų sąjunga yra nuosekli bei nuosaiki kairioji partija, todėl ji palaikyti galėtų tik kairiųjų pažiūrų kandidatą. O toks atrodo yra tik vienas ir tai yra A.Butkevičius. Situacija būtų aiški, jei A.Butkevičius nebūtų taip suaugęs su LSDP. Problema išaiškėja panagrinėjus į LSDS ir LSDP istoriją. LSDS (tuo metu – “Socialdemokratija 2000”) pasipriešindama LSDP ir LDDP jungtuvėms pasirinko savarankišką socialdemokratijos plėtros kelią, nes netikėjo, kad LSDP, susijungusi su buvusiais komunistais, būtų įgali tęsti socialdemokratinę politiką. Tačiau didžioji dalis socialdemokratų (dalis turbūt vylėsi, kad LSDP viduje sugebės pasipriešinti buvusiems LDDP nariams), tame tarpe ir A.Butkevičius, liko LSDP. Po LSDP ir LDDP jungtuvių praėjo aštuoneri metai ir esama situacija byloja, kad LSDS neklydo – LSDP kairiosios politikos nevykdė. Tą supranta ir LSDP likę aštuonerius metus prakentėję senieji socialdemokratai, ir LDDP nomenklatūrininkų būrelis, nes A.Butkevičiaus išrinkimui LSDP pirmininku pritarė abi grupės. Matyt, pirmieji džiaugiasi, kad jų viltys dėl LSDP socialdemokratiškumo nebuvo bergždžios, o antrieji suprato, kad LSDP privalo atkurti savo, kaip kairiųjų, įvaizdį visuomenėje, nors kažin, ar trokštų kokių realių permainų partijos viduje. Dėl to iškyla kelios problemos. Viena vertus, dažnai kaltiname LSDP supuvimu ir nomenklatūriškumu, tačiau daug kam pradeda atrodyti, kad A.Butkevičių išrinkus LSDP pirmininku LSDP staiga ėmė ir tapo tikra socialdemokratų partija. Sunku patikėti, kad vienas iš LSDP lyderių neturi nieko bendro su pagedusiu partijos branduoliu. Kita vertus, LSDP būdama valdžioje priėmė įtartinus sprendimus, pavyzdžiui, sukūrė „Leo LT“, dėjo pamatus dabar planuojamai aukštojo mokslo reformai, bet, pavyzdžiui, neįvedė progresinių ar nekilnojamojo turto mokesčių ir t.t. O A.Butkevičius dirbo LSDP vadovaujamai Vyriausybėje ir iš jo jokios alternatyvios nuomonės nesigirdėjo.

Šiomis dienomis kilusi kai kurių socialdemokratų euforija dėl „pasikeitusios“ LSDP panaši į metą, kai G.Kirkilas pakeitė A.Brazauską. Neilgai trukus G.Kirkilas parodė savo tikrąjį veidą. Aišku, G.Kirkilą sunku lyginti su A.Butkevičiumi, nors jie ir bendrapartiečiai. Tikėkimės, kad A.Butkevičius yra tikras socialdemokratas ir turės valios pakeisti LSDP kursą.

Akivaizdu, kad A.Butkevičius dar per trumpą laiką yra LSDP pirmininku, kad būtų galima daryti gilias išvadas, o prezidento rinkimai jau arti. Dėl anksčiau minėtų faktų kandidatą vertinu labiau neigiamai nei teigiamai, tačiau dabartinis krizinis laikotarpis reikalauja socialiai teisingesnių sprendimų nei A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė priima, o A.Butkevičius - vienintelis pretendentas, iš kurio bent galima tikėtis kairiosios politikos. Jo išrinkimas galėtų įnešti bent kiek socialdemokratiškumo į dabartinę politiką. Todėl A.Butkevičiaus rėmimas Prezidento rinkimuose galimas kandidatu pasitikint avansu arba renkantis mažesniąją blogybę. Žinoma, tai būtina atskirti nuo LSDP rėmimo ar partijų suartėjimo, nes tam šiuo metu tikrai nėra jokių priežasčių.

---

.

Dažnai diskutuojama apie socialdemokratijos padėtį Lietuvoje. Pastebima, kad nėra didelės ir tvirtos socialdemokratinę politiką propaguojančios politinės jėgos. Tokiu pačiu tikslu sausio 16 dieną Seime vyko Stepono KAIRIO Fondo, Lietuvos Socialdemokratų partijos (LSDP), Socialinių ekonominių tyrimų instituto (SETI) organizuota konferencija - „SOCIALDEMOKRATIJA ir POLITINĖ ETIKA (Stepono Kairio 130-metį minint)“, kurioje planavau dalyvauti kaip Lietuvos socialdemokratų sąjungos (LSDS) atstovas. Kaip žinia, tą dieną prie Seimo vyko profesinių sąjungų organizuotas mitingas, kuris peraugo į riaušes, todėl į Seimą man kaip ir daugeliui kitų dalyvių patekti nepavyko, tad apžvelgsiu konferencijos įrašą (programa ir įrašas čia).
Pirmieji trys pranešimai – A.Kasparavičiaus, J.Oleko ir D.Kirvelio, buvo apžvalginiai, istoriniai. Jų metu į ausį krito tik kelios pastabos, susijusios su tuo metu prie Seimo vykstančiais neramumais. J.Oleko (su šypsena) pastebėjimas: „...žiūriu į laikrodį girdintis bombų griausmams...“ (1h 12min) bei D.Kirvelio klausimas: „Revoliucija ar evoliucija? Kaip spręsti problemą? Jėga? Revoliuciniu keliu? Kaip šiandien daužant langus?...“ (1h 28min). Manau, kad komentarai nereikalingi, turint omenyje, kad tipo socialdemokratai – LSDP, valdė 8 metus, todėl jų atstovų pastebėjimai, atsiribojimas bei sąmoningas nesupratimas, kad žmonės ar bent jų dalis, kurie tuo metu daužė langus, tai daro iš nevilties, nes evoliucionuojama tikrai ne ten, atrodo bent jau nenuoširdžiai.
Mane, socialdemokratų sąjungos atstovą, labiausiai domino du pranešimai – Gedimino Kirkilo „Vertybinė ir pragmatinė politika: Ar įmanoma pusiausvyra?“ ir Vytenio Andriukaičio „Veidu į Lietuvą: Ar LSDP išdavė socialdemokratines vertybes?“.
Akivaizdu, kad G.Kirkilas tik bandė pateisinti savo premjeravimo laikotarpį ir daugumą bėdų dėl neįgyvendintų socialdemokratinių priemonių – gyventojų pajamų progresinių mokesčių, nekilnojamojo turto mokesčių ir t.t. suvertė koalicijos partneriams, nors dalį kaltės prisiėmė ir pats. „Ar vėl nusileisime dėl progresinių mokesčių?“ (2h 15min) – retoriškai klausė buvęs premjeras ir pažadėjo, kad ateityje elgsis kitaip... :). Žinoma, įdomu, kodėl tik dabar atsipeikėjama? Sunku patikėti, kad G.Kirkilas tik po rinkimų suprato, kad nevykdė socialdemokratinės politikos ir „daugiau taip nedarys“. Manau, kad G.Kirkilas tiesiog pademonstravo puikaus demagogo savybes ir ateityje, tikėtina, elgtųsi taip pat – pozicijoje vykdome dešiniąją politiką, o būdami opozicijoje atsiribojame nuo valdančiųjų ir pasigendame kairiosios politikos.
V.Andriukaitis kėlė LSDP vykdytos politikos socialdemokratiškumo klausimą. Teisingai pastebėjo, kad LSDP ir jų koalicijos partnerių valdymui būdingas mažas BVP perskirstymas, plokštėjanti mokesčių sistema, monopolijų ir oligarchijų įsigalėjimas, padidėjusi socialinė atskirtis, turtinė diferenciacija, išaugę emigracijos mastai. Tuo pačiu V.Andriukaitis bandė pagrįsti, kad LSDP ir LDDP (buvusių komunistų) bendradarbiavimas ir vėlesnis partijų susijungimas buvo neišvengiamas ir tai bandė pagrįsti S.Kairio žodžiais, pasakytais 1957 m., kad emigravę lietuviai privalo palaikyti ekonominius, socialinius ryšius su okupuota Lietuva ir tokiu būdu skatinti pokyčius pačioje Tarybų sąjungoje. Suprantama, kad anuometinės situacijos negalima lyginti su šiandiena, todėl 2001 m. LSDP ir LDDP susijungimas tikrai nebuvo būtinas. Pranešėjas taip pat pateikė ir alternatyvas kaip būtų galima pagerinti LSDP veiklą: reikia užtikrinti LSDP vidinės kritikos toleravimą, frakcijų kūrimą ir nuomonių pliuralizmą. Nors V.Andriukaitis bandė pateisinti LSDP ir LDDP jungtuves, bet prisiėmė kaltę dėl už lango vykusių neramumų - tame įžvelgė ir LSDP „nuopelnų“.
Konferenciją galima būtų laikyti vykusia, jei užmirštume, kad LSDP 8 metus buvo valdžioje ir būtent jie atvedė Lietuvą į dabartinę situaciją. Žinant pastarąjį faktą, dauguma konferencijos pranešimų dvelkia netikrumu ir viešųjų ryšių akcija. Būtų buvę protinga kaip pranešėjus į konferenciją pasikviesti ir išorinius LSDP kritikus, pavyzdžiui, ką nors iš LSDS ar Naujosios kairės‘95. Tikėkimės, kad LSDP po kovo mėnesį įvyksiančio suvažiavimo bent kiek pasikeis į demokratinę pusę, kad vieninteliu iš LSDP privalumų nebeliktų vien jos didumas.

P.S. Apie neįvykusį LSDS susitikimą su LSDP atstovais konferencijoje LSDS tarpe sklando pajuokavimas apie aukštesniųjų jėgų įsikišimą, sutrukdant pakliūti į LR Seimą.

.

Dažnai diskutuojama apie socialdemokratijos padėtį Lietuvoje. Pastebima, kad nėra didelės ir tvirtos socialdemokratinę politiką propaguojančios politinės jėgos. Tokiu pačiu tikslu sausio 16 dieną LR Seime vyko Stepono KAIRIO Fondo, Lietuvos Socialdemokratų partijos (LSDP), Socialinių ekonominių tyrimų instituto (SETI) organizuota konferencija - „SOCIALDEMOKRATIJA ir POLITINĖ ETIKA (Stepono Kairio 130-metį minint)“, kurioje turėjau dalyvauti kaip Lietuvos socialdemokratų sąjungos (LSDS) atstovas. Kaip žinia, tą dieną prie Seimo vyko profesinių sąjungų organizuotas mitingas, kuris peraugo į riaušes, todėl į Seimą man kaip ir daugeliui kitų dalyvių patekti nepavyko.

Pranešta, kad konferencija bus tiesiogiai transliuojama internetu, todėl pavyko rasti ir konferencijos įrašą (programa ir įrašas čia), kurį pabandysiu apžvelgti.

Pirmieji trys pranešimai – A.Kasparavičiaus, J.Oleko ir D.Kirvelio, buvo grynai apžvalginiai, istoriniai. Jų metu į ausį krito tik kelios pastabos, susijusios su tuo metu prie Seimo vykstančiais neramumais. J.Oleko (su šypsena) pastebėjimas: „...žiūriu į laikrodį girdintis bombų griausmams...“ (1h 12min) bei D.Kirvelio pastaba: „Revoliucija ar evoliucija? Kaip spręsti problemą? Jėga? Revoliuciniu keliu? Kaip šiandien daužant langus?...“ (1h 28min). Manau, kad komentarai nereikalingi, turint omenyje, kad tipo socialdemokratai – LSDP, valdė 8 metus, todėl jų atstovų pastebėjimai, atsiribojimas ir sąmoningas nesupratimas, kad žmonės ar bent jų dalis, kurie tuo metu daužė langus, tai daro iš nevilties, nes evoliucionuojama tikrai ne ten, atrodo bent jau nenuoširdžiai.

Mane, socialdemokratų sąjungos atstovą, labiausiai domino du konferencijoje perskaityti pranešimai – Gedimino Kirkilo „Vertybinė ir pragmatinė politika: Ar įmanoma pusiausvyra?“ ir Vytenio Andriukaičio „Veidu į Lietuvą: Ar LSDP išdavė socialdemokratines vertybes?“.

Akivaizdu, kad G.Kirkilas tik pabandė pateisinti savo premjeravimo laikotarpį ir daugumą bėdų dėl nepavykusių įgyvendinti socialdemokratinių priemonių – gyventojų pajamų progresinių mokesčių, nekilnojamo turto mokesčių ir t.t. suvertė koalicijos partneriams, nors dalį kaltės prisiėmė ir pats. „Ar vėl nusileisime dėl progresinių mokesčių?“ (2h 15min) – retoriškai klausė G.Kirkilas ir pažadėjo, kad ateityje elgsis kitaip... J. Žinoma, įdomu, kodėl tik dabar atsipeikėjama? Sunku patikėti, kad G.Kirkilas tik po rinkimų suprato, kad nevykdė socialdemokratinės politikos ir „daugiau taip nedarys“. Manau, kad G.Kirkilas tiesiog pademonstravo savo, kaip puikaus demagogo, savybes ir ateityje matomai elgtųsi taip pat – pozicijoje vykdome dešiniąją politiką, o būdami opozicijoje atsiribojame nuo valdančiųjų ir pasigendame kairiosios politikos.

Pakankamai įdomus buvo V.Andriukaičio pranešimas. Autorius pagrįstai kėlė LSDP vykdytos politikos socialdemokratiškumo klausimą. Teisingai pastebėjo, kad LSDP ir jų koalicijos partnerių valdymui būdingas mažas BVP perskirstymas, plokštėjanti mokesčių sistema, monopolijų ir oligarchijų įsigalėjimas, padidėjusi socialinė atskirtis, turtinė diferenciacija, išaugę emigracijos mastai. Tuo pačiu V.Andriukaitis bandė pagrįsti, kad LSDP ir LDDP (buvusių komunistų) bendradarbiavimas ir vėlesnis partijų susijungimas buvo neišvengiamas ir tai bandė pagrįsti S.Kairio žodžiais, pasakytais 1957 m., kad emigravę lietuviai privalo palaikyti ekonominius, socialinius ryšius su okupuota Lietuva, t.y. su komunistais, ir tokiu būdu skatinti pokyčius pačioje Tarybų sąjungoje. Suprantama, kad anuometinės situacijos negalima lyginti su šiandiena, todėl tų laikų priverstinis LSDP Užsienio delegatūros bendradarbiavimas su Lietuvos komunistų partija negali būti lyginamas su savanorišku LSDP ir LDDP susijungimu, kuris tikrai nebuvo būtinas. Pranešėjas taip pat pateikė ir alternatyvas kaip būtų galima pagerinti LSDP veiklą, t.y. reikia užtikrinti LSDP vidinės kritikos toleravimą, frakcijų kūrimą ir nuomonių pliuralizmą. Nors V.Andriukaitis bandė pateisinti LSDP ir LDDP jungtuves, bet prisiėmė kaltę dėl už lango vykusių neramumų, nes tame įžvelgė ir LSDP „nuopelnų“.

Konferenciją galima būtų laikyti vykusia, jei užmirštume, kad LSDP 8 metus buvo valdžioje ir būtent jie atvedė Lietuvą į dabartinę situaciją. Todėl, žinant pastarąjį faktą, dauguma konferencijos pranešimų dvelkia netikrumu ir tik bandymu pagerinti savo įvaizdį. Taip pat būtų buvę protinga kaip pranešėjus į konferenciją pasikviesti ir išorinius LSDP kritikus, pavyzdžiui, ką nors iš LSDS ar Naujosios kairės‘95. Tikėkimės, kad LSDP po kovo mėnesį įvyksiančio suvažiavimo bent kiek pasikeis į demokratinę pusę, kad vieninteliu iš LSDP privalumų nebeliktų vien jos didumas.

P.S. Apie neįvykusį susitikimą su LSDP atstovais konferencijoje LSDS tarpe sklando pajuokavimas apie aukštesniųjų jėgų įsikišimą, sutrukdant pakliūti į LR Seimą.

---

.

Laimėjusios Seimo rinkimus partijos subūrė koaliciją, kurią sudaro TS (Tėvynės sąjunga), TPP (Tautos prisikėlimo partija), liberalų partijos – Liberalų sąjūdis bei Liberalų ir centro sąjunga (LiCS), ir baigė pasidalinti vyriausybės vadovų postus bei paskirti ministerijų vadovus. Dažnai šį darinį politikos apžvalgininkai, komentatoriai ir patys koalicijos partneriai vadina centro dešinės koalicija. Taip pat pažymima, kad dabartinė (kadenciją baigianti) koalicija yra centro kairės. Štai pavyzdžiui, S.Spurga nesupranta, kodėl naujojo Seimo dauguma vadinama centro dešinės ir siūlo ją vadinti tiesiog dešinės koalicija, nes nemato joje centro. Mano nuomone, dažnai nesusimąstoma, ką tas centras reiškia ir kurioje politinės ašies vietoje jis yra.

Pirmiausia, reikėtų susitarti dėl politinio spektro sandaros. Manau, kad pakankamai gerai tai nupiešė Norberto Bobbio knygoje „Kairė ir dešinė politinė skirtis“. Pasak jo, politinį spektrą sudaro iš eilės einančios kairė, centro kairė, centro dešinė ir dešinė. Į politinio spektro centro dalį patenka partijos, kurių ideologija pritaria demokratinei sistemai. O už centro ribų pakliūna įvairūs autoritarinių režimų šalininkai, todėl centro kairei galima priskirti socialdemokratinę ideologiją, o centro dešinei - konservatorių bei liberalų ideologijas.

Iš tokio suskirstymo matome štai ką: jokio abstraktaus ideologinio centro nėra, aišku, ir negali būti, nes tai reiškia tuo pačiu būti ir kairiuoju, ir dešiniuoju, t.y. prieštarauti pačiam sau. Gali būti centro kairė arba centro dešinė, o ne vienas ir kitas tuo pat metu, todėl sunku suvokti partijas, kurios savo ideologiją apibūdina kaip centristinę (tai tiktų su tam tikromis išlygomis TPP, Lenkų rinkimų akcijai bei Tvarkai ir Teisingumui) arba net save vadina centristais (LiCS ir neparlamentinė Lietuvos centro partija). Tokios partijos yra pasmerktos ideologiniam blaškymuisi ir savo tapatybės paieškoms, bet gali tapti &bd

.

Laimėjusios Seimo rinkimus partijos subūrė koaliciją, kurią sudaro TS (Tėvynės sąjunga), TPP (Tautos prisikėlimo partija), liberalų partijos – Liberalų sąjūdis bei Liberalų ir centro sąjunga (LiCS), ir baigė pasidalinti vyriausybės vadovų postus bei paskirti ministerijų vadovus. Dažnai šį darinį politikos apžvalgininkai, komentatoriai ir patys koalicijos partneriai vadina centro dešinės koalicija. Taip pat pažymima, kad dabartinė (kadenciją baigianti) koalicija yra centro kairės. Štai pavyzdžiui, S.Spurga nesupranta, kodėl naujojo Seimo dauguma vadinama centro dešinės ir siūlo ją vadinti tiesiog dešinės koalicija, nes nemato joje centro. Mano nuomone, dažnai nesusimąstoma, ką tas centras reiškia ir kurioje politinės ašies vietoje jis yra.

Pirmiausia, reikėtų susitarti dėl politinio spektro sandaros. Manau, kad pakankamai gerai tai nupiešė Norberto Bobbio knygoje „Kairė ir dešinė politinė skirtis“. Pasak jo, politinį spektrą sudaro iš eilės einančios kairė, centro kairė, centro dešinė ir dešinė. Į politinio spektro centro dalį patenka partijos, kurių ideologija pritaria demokratinei sistemai. O už centro ribų pakliūna įvairūs autoritarinių režimų šalininkai, todėl centro kairei galima priskirti socialdemokratinę ideologiją, o centro dešinei - konservatorių bei liberalų ideologijas.

Iš tokio suskirstymo matome štai ką: jokio abstraktaus ideologinio centro nėra, aišku, ir negali būti, nes tai reiškia tuo pačiu būti ir kairiuoju, ir dešiniuoju, t.y. prieštarauti pačiam sau. Gali būti centro kairė arba centro dešinė, o ne vienas ir kitas tuo pat metu, todėl sunku suvokti partijas, kurios savo ideologiją apibūdina kaip centristinę (tai tiktų su tam tikromis išlygomis TPP, Lenkų rinkimų akcijai bei Tvarkai ir Teisingumui) arba net save vadina centristais (LiCS ir neparlamentinė Lietuvos centro partija). Tokios partijos yra pasmerktos ideologiniam blaškymuisi ir savo tapatybės paieškoms, bet gali tapti „puikios“ valdžios partijos. Tą sėkmingai demonstruoja LiCS, esanti dabartinėje koalicijoje su LSDP(LDDP) ir būsianti koalicijoje su TS. Labai tikėtina, kad esant palankiai progai taip pasielgtų ir TPP - vien ko verti teigiami A.Valinsko pasisakymai apie progresinius mokesčius, bet TPP nuėjo į koaliciją su TS ir liberalais. Suprask, kad, atseit, centro kairiąsias ir dešiniąsias partijas vienija kažkoks abstraktus centras. Tokiu būdu išplaunami bet kokie parlamentinių partijų ideologiniai skirtumai (atseit tokių net nėra, nes visada yra centras ir todėl galima susitarti) ir belieka labai patogiai kalbėti tik apie postus.

Manau, kad visos į naująjį Seimą patekusios ir dabar esančios politinės partijos bent formaliai pritaria demokratinei sistemai, todėl būsimą valdančiąją koaliciją tikrai reiktų „palikti“ be centro ir ją vadinti tiesiog dešinės koalicija. Žinoma, klausimas, kiek ji iš tikrųjų vykdys dešiniąją politiką, lieka neatsakytas, nes koaliciją sudaro „sisteminėms“ (tokiomis galima pavadinti TS ir LSDP(LDDP)) partijoms tinkantys LiCS bei potencialiai tinkantys TPP bei pati Tėvynės sąjunga, nesusigaudanti, ar ji priskirtina konservatoriams, ar krikščionims demokratams su tautininkų prieskoniu.

Atrodo, kad būsimąją valdančiąją koaliciją galime vadinti įvairiai - ir centro dešinės, ir tiesiog dešinės, nes šiuo atveju tai reiškia tą patį. Tačiau vartodami sąvoką “centro dešinės” susimąstykime, ką tuo centru pabrėžiame - ar partijų teigiamą požiūrį į demokratinę sistemą, ar tiesiog politinės prostitucijos galimybę.

---

.

.

---

.