Šiandien minime dvi labai svarbias datas Lietuvos istorijoje: Juodojo kaspino dieną ir Baltijos kelio 21-ąsias metines.

Pirmoji – neleidžia pamiršti pakto, panaikinusio Baltijos šalių, taip pat ir Lietuvos, nepriklausomybę, o antroji – primena dieną, kai 1989 m. rugpjūčio 23 d., prisimindamas J. Ribentropo – V. Molotovo aktą, atėmusį Baltijos šalių nepriklausomybę, Lietuvos Sąjūdis sutelkė mus visus „Baltijos keliui“. Tuomet 2 milijonai Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų, susikibdami rankomis sudarė gyvą grandinę, taip parodydami savo apsisprendimą atsiskirti nuo Sovietų sąjungos, išreikšdami norą būti laisvais. Nuo šiol šią dieną primins ir Vilniuje iškilusi “Laisvės kelio” skulptūra, skatinanti visus šalies gyventojus bei Lietuvos patriotus tęsti laisvės ir vienybės kelią.

Ypatingo atminimo akimirkomis teko dalintis ir prabėgusį sekmadienį  – Kaune atidengtas paminklas Partizanų Motinoms. Džiaugiuosi, kad prie šios Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos iniciatyvos kartu su kitais, aukojusiais šio paminklo statybai, pavyko prisidėti ir man. Paminklo “Lietuvos partizanų Motinai” autorius vilnietis skulptorius V.Gylikis pasakojo norėjęs išreikšti dvasinę būseną motinų, netekusių savo vaikų. Tą būseną įkūnija sparnuota skulptūra, vaizduojanti simbolinį moters virsmą dvasia: pakirstomis kojomis ji kyla nuo žemės. Kaip jautriai sakė pats skulptūros autorius : trapi, tauri ir labai stipri Lietuvos partizanų Motina…. Pati šį paminklą suvokiu ne tik kaip atmintį, skirtą Motinoms, bet ir kaip paminklą šeimai, ugdžiusiai dorus Lietuvos piliečius, savo gyvybe kovojusius už Laisvę.

Kauno įgulos karininkų ramovėje taip pat pristatyta ir Stanislovo Abromavičiaus knyga „Partizanų Motinos“ apie šeimos vaidmenį nepriklausomybės kovose. Tai ypatingas leidinys – faktai apie Partizanų Motinas nebuvo imami iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro surinktos medžiagos, bet juos pateikė patys tų įvykių liudytojai.

Tebūnie šios dienos ir akimirkos ne tik atminimui ar pamąstymams. Tebūnie tai paskata eiti pagarbos vienas kitam ir gyvenimo gražesnėje Lietuvoje keliu.

.

Šiandien “Pasakos” kino teatre paskelbėme ir apdovanojome vizualinių menų konkurso “Žaliasis kodas” nugalėtojus. Smagu, kad daugelis konkurso dalyvių į „Žaliąjį kodą“ pažiūrėjo kūrybiškai ir savo idėjas paskyrė ekologiškos gyvensenos ir aplinkosaugos paskatoms.

Šiame konkurso etape sulaukėme 20 trumpametražių ekologiškų filmukų bei daugiau nei 70 nuotraukų, plakatų ir piešinių – visus juos galima pamatyti   “Žaliojo kodo” interneto svetainėje.

Na o trys geriausieji darbai taps socialinėmis reklamomis miestų gatvėse ir kino teatre ir šitaip visą vasarą skatins visuomenę tausoti gamtą ir puoselėti aplinką.

Geriausiu grafinio dizaino kategorijoje  vertinimo komisija pripažino Liutauro Parojaus darbą „Apie natūros paieškas“, kuris  ironiškai parodo, kad nepakeitus visuomenės požiūrio į aplinkosaugos problemas, natūralią gamtą atrasti galima bus tik muziejuje, fotografijos kategorijoje – lyderiu tapo Simono Valatkos fotomontažas  “Pasišiukšlinom brol”, na o video kategorijoje komisija pirmąją vietą skyrė šiauliečiui Viktorui Gundajevui, kuris sukūrė trumpametražį animacinį filmą „Radioactive zone“.

Dvidešimt įdomiausių kūrinių fotografijos ir grafinio dizaino kategorijose šiuo metu eksponuojami „Ekobangos“ erdvėje prekybos centre „Gedimino 9“, o šmaikščią lietuvių liaudies pasakos adaptaciją pamatyti galės visi kino teatre „Pasaka“ apsilankę filmų gerbėjai.

Už gražų bendradarbiavimą šį pavasarį noriu padėkoti partneriams  – LR Aplinkos ministerijai, Vilniaus miesto savivaldybei, kino teatrui „Pasaka“, ekologiškos kultūros gidui „Ozonas“, naujienų portalui „Bernardinai.lt“ ir vertinimo komisijai – kino režisieriui Kiril Glušajev, fotografei Indrei Šerpytytei, naujienų portalo „Bernardinai.lt“ redaktoriui Andriui Navickui, vyriausiajam reklamos agentūros „Love“ dizaineriui Gediminui Sauliui, ekologiško gyvenimo būdo gido „Ozonas“ redaktorei Kristinai Kučinskaitei  bei Aplinkos ministerijos Kraštovaizdžio skyriaus vedėjui Gintautui Gruodžiui.

Na, o visus maloniai kviečiu susipažinti su konkurso darbais ir tikiuosi, kad “Žaliojo kodo” iniciatyva tęsis įkvėpdama naujų idėjų ir paskatų gyventi tausojant aplinką.

M. Mikulėno nuotraukos

.

Ukmergės jaunimas kovo 11osios didžiai progai minėti jau penktus metus rengia krepšinio turnyrą. Renginio organizatoriai pakvietė globoti šį renginį.

Šeštadienį gausiai susirinkę ukmergiškiai atkakliai kovojo krepšinio aikštelėje dėl “Kovo 11osios taurės”. Susirinko bemaž 22 komandos, ir, pasak renginio organizatoriaus Andriaus Kalesniko, džiugino laimėjimais ir sportine aistra.

Sveikindama su Valstybės švente, susirinkusiems linkėjau branginti mūsų tėvų ir senelių iškovotą Nepriklausomybę, ir savo laimėjimais garsinti Tėvynės vardą.

Po renginio nuvykau susitikti su Petronių kaimo bendruomene, Ukmergės rajone.

.

Vakar mano nedidelis biuras Vilniuje buvo nepaprastai pagyvėjęs. Priežastis paprasta – į jį sugužėjo geriausių „Žaliojo kodo“ rašinių konkurso darbų autoriai, o taip pat šio konkurso partneriai bei draugai. Iš viso susirinko per 20 žmonių, tarp jų – 9 iš 10-ies originaliausių, įdomiausių, geriausių rašinių autoriai.

Priminsiu, kad konkurse „Žaliasis kodas“ skatinome moksleivius ir studentus iš visos Lietuvos pateikti savo argumentus už ekologiją ir aplinkosaugą, o padaryti tą – laisvos formos rašinių pavidalu. Per kiek daugiau nei mėnesį sulaukėme įspūdingo skaičiaus – daugiau nei 230-ies darbų – kurie žavėjo ne tik įdomiomis mintimis, bet ir jų pateikimo forma. Vieni dalyviai rinkosi publicistinį žanrą, kiti rašė pasakas, ėmė interviu, kūrė eiles ar esė. Iš tokios įvairovės buvo labai sunku išrinkti pačius geriausius, tačiau visgi po ilgų diskusijų išskyrėme 10, kuriuos pasikvietėme į svečius ir apdovanojome už pastangas.
Štai visas 10-ies geriausiųjų sąrašas (eiliškumas – atsitiktinis):
Solveiga Žibaitė
Linas Jocius
Nerijus Bitinas
Silvija Stankevičiūtė
Vida Petraitytė
Audrius Kuskys
Gabrielė Žemaitytė
Ugnė Milaševičiūtė
Rasa Jankauskaitė
Rokas Liubauskas

Laimėtojus apdovanojome įvairiais prizais, o du geriausieji balandžio pabaigoje vyks aplankyti Europos Parlamento būstinės Briuselyje. Jais buvo pripažinti moksleivė Solveiga Žibaitė, nustebinusi stipriu, literatūrišku darbu, ir studentas Linas Jocius, kuris ekologiško gyvenimo idėjas ir iššūkius perteikė interviu su pažįstama bendraamže mergina.

Pasveikinti „Žaliojo kodo“ „šifruotojų“ atvyko ir konkurso partneriai: LR Aplinkos ministerijos atstovai – ministro patarėjas Andrius Burba bei viešųjų ryšių specialistė Raimonda Karnackaitė, taip pat ekologiškos gyvensenos gido „Ozonas“ redaktorė Kristina Kučinskaitė.

Prie nedidelio, tačiau vien tik ekologiškais produktais padengto vaišių stalo kalbėjomės apie ekologiškos gyvensenos iššūkius.  Savo patirtimi ir žiniomis su susirinkusiais pasidalino ekologiškos mitybos specialistė Vilma Valkūnienė, o „Ozono“ atstovė Kristina papasakojo apie tai, ką Lietuvoje reiškia rašyti apie aplinkosaugą.

Noriu  dar kartą padėkoti visiems atvykusiems už maloniai praleistą ketvirtadienio pavakarę ir visiems „Žaliojo kodo“ dalyviams – už jų rašinius. Jų mintys man parodė, kad auganti karta domisi aplinkosauga ir turi tokių įdomių idėjų, kurios gali sužavėti net patyrusios aplinkosaugos specialistus. Taip pat išduosiu nedidelę paslaptį – tuo „Žaliasis kodas“ dar nesibaigė. Jau kitą savaitę paskelbsime apie naują konkurso etapą, tik šisyk kviesime dalintis ne rašiniais, o vaizdais. Sekite svetainę zaliasiskodas.lt arba konkurso puslapį „Facebook“ socialiniame tinkle.

M.Mikulėno fotoreportažas [c], [p].

.

Su kiekvienais metais laikas bėga vis greičiau ir greičiau. Apmaudu, bet jis ypač greitai prabėga per šventes. Praeinanti savaitė siūlė bent kelias progas nekasdieniškiems, tačiau tradiciniams renginiams.

Jau 20 kartą Vasario 16-osios minėjimas vyko Kruonyje (Kaišiadorių raj.), Gojaus šile. Man, kaip ir daugeliui, tai jau kasmetinis renginys. O istorija tokia: 1946 m. vasario 16 d. trys Didžiosios Kovos apygardos partizanai – Jurgis Krušinskas-Žiedelis, Stasys Lekavičius-Gulbinas ir Pranas Žukauskas-Šalmas – buvo nužudyti už tai, kad ketino Kruonio miestelio aikštėje Nepriklausomybės dienos proga iškelti Lietuvos trispalvę. 1990 m. vasarį minėtų laisvės kovotojų užkasimo vietoje mano tėtis Eligijus Morkūnas su šeimos draugu Vytautu Markevičiumi pastatė atminimo koplytstulpį. Dalyvavom visa šeima. Man, tuo metu šešiametei, tai buvo didelis įspūdis, gyva istorijos pamoka. Tai buvo ta nuotaika, kuri vyravo Sąjūdžio mitinguose, Baltijos kelyje. Nuotaika, išreikšta ne žodžiais, o emocija ir veiksmu.

Tuomet mes buvome keliese, šiandien tai yra tapę tradiciniu Vasario 16osios renginiu, spritraukiančiu apie 1000 žmonių. Ir tai, ko gero, yra didžiausia pagarba tiems, kurie žuvo už laisvę, už mūsų teisę būti.

Kitas puikus minėjimas vyko 1949 m. vasario 16 –osios deklaracijos pasirašymo vietoje Minaičiuose ir Balandiškėse (Radviliškio raj.) – gretimuose kaimuose, kuriuose 1949 m. vasarį vyko Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Tai buvo vienas gražiausių Vasario 16-osios minėjimų, kurio pagrindinis variklis – keturi šiauliečiai: Gintautas Lukošaitis, Kęstutis ir Gintautas Gascevičiai bei Rolandas Dovydaitis. Renginys, skirtas atkreipti visuomenės ir valdžios dėmesį į griūvančią sodybą Balandišių kaime, kurioje anuomet ir prasidėjo minėtas laisvės kovotojų suvažiavimas. Dabar pastatas  yra apdengtas laikina stogine, apsaugančia nuo tolesnio nykimo – tai, ko per dvidešimt metų nesugebėjo padaryti valstybė, padarė tie patys keturi šiauliečiai.

Vidury apsnigtų laukų minia žmonių iš visos Lietuvos ir grupių „Skylė“, „G&G Sindikatas”, “BIX” koncertas, partizano Viktoro Šniuolio-Vytvyčio prisiminimai, kulkos įmūrijimo ceremonija.

Toks nuoširdus, šiltas ir paprastas bendruomenės susibūrimas, pažįstamų ir nepažįstamų žmonių bendrystė. Jei kam yra tekę matyti islandų muzikinės grupės Sigur Ros filmą “Heima” (“Namuose”), tas turėtų kuo puikiausiai suprasti Balandiškių nuotaiką.

Gera, kad kiekvienais metais vis daugiau kalbama ir daroma nesenos partizaninės istorijos išsaugojimui. Juk ilgą laiką tai tebuvo gana siauro rato žmonių tema. Prisipažinsiu, kartais pati pagaunu save galvojant, kad pokaris, okupacija, pasipriešinimas – tai buvo taip seniai. Neseniai! dar turime savo tarpe gyvus liudininkus, kurių auksiniai prisiminimai stiprina mūsų sąmoningumą. Naudokimės šia galimybe niekada nepamiršti!

Mano nuomone, tokie suėjimai, tokie neformalūs ir nuoširdūs paminėjimai yra didžiausias paminklas Vasario 16-ajai, tiems žmonėms, kurie į ją atvedė ir tiems, kurie ją gynė.

Ačiū tiems, kurie organizuoja tokius minėjimus!

M.Mikulėno nuotraukos [c], [p].

.

Briuselyje įsibėgėja nauja darbo savaitė. Tačiau apie ją – šiek tiek vėliau.  Šiandien noriu pakviesti  jau netrukus  tradiciškai sklaidyti  naujojo “Europos spalvų” numerio puslapius ar rubrikas internete. Noriu ir padžiūgauti, kad skaitytojų, besidominčių Europa ir mano darbu Europos Parlamente, vis daugiau. Dėkoju Jums už buvimą kartu, nuoširdžius patarimus, komentarus ar klausimus!

Pirmosiose šių metų “Europos spalvose”, kurios jau netrukus keliaus pas skaitytojus – apie metų pradžią, naujus tikslus ir užmojus, kuriems kasmet gauname naują 365 dienų kreditą. Tam, kad svajones, tikslus ir siekius paverstume tikrove ir įgyvendintume, ko galbūt nespėjome per praėjusius metus.

Sausį apskritai aplinkui daug įvairiausių pradžių. Tad gausiai apie jas rašysime ir šiame „Europos spalvų“ numeryje. Štai pirmuosius žingsnius pradeda žengti naujoji Ch.M.Baroso vadovaujama Europos Komisija – svarbiausia vykdančioji Europos Sąjungos (ES) institucija. Tiesa, kol kas komisarai dar turi tik kandidatų statusą, tačiau stipriai EK sudėtis jau nebesikeis. Sausį Europos Parlamente vyko intensyvūs jos klausymai, leidžiantys susidaryti nuomonę apie būsimosios Komisijos politikos gaires artimiausiam penkmečiui. Savo įspūdžius iš šių klausymų papasakosiu komentare „Europą kausto speigai, bet Briuselyje – karšta“.

Metų sandūroje Europos Sąjunga (ES) taip pat pažymi ir kitą pradžią – keičiasi Bendrijai pirmininkaujančios valstybės, kartu šiek tiek koreguodamos politikos kursą, atsinešdamos savuosius prioritetus bei vadovavimo stilių. Šį sausį ES vairą iš kontinento šiaurėje įsikūrusios Švedijos perėmė pietuose esanti Ispanija, o mes mėginsime aiškintis, kaip ji peržiūrės Europos darbotvarkę.

2009-ieji buvo labai svarbūs Vilniui – didžiausiam Lietuvos miestui teko garbė nešti Europos kultūros sostinės vėliavą. Deja, ne viską pavyko padaryti sėkmingai, tačiau tikėkimės, kad šią pamoką jau išmokome ir sėkmingai panaudosime įgytą patirtį (nors kartais ir kartoką) ateityje.

Tuo tarpu gyvenimas tęsiasi ir estafetę nuo sausio 1-osios iš Vilniaus perima jau kiti miestai. Tad, jei tik bus galimybė, šiemet nepamirškite aplankyti Stambulo Turkijoje, Pėčo Vengrijoje ir Eseno Vokietijoje. Tai 2010-ųjų Europos kultūros sostinės. O jei aplinkybės neleis į jas nuvykti, tuomet bent trumpai galite su šiais turtingos istorijos miestais susipažinti straipsnyje „Europos kultūros karavanas traukia į Eseną, Pėčą ir Stambulą“.

Tad dar kartą noriu palinkėti Jums geros ir įkvepiančios naujos pradžios, kurią kas mėnesį lydės ir “Europos spalvos”.

.

Šiandien sukanka 16 metų kai iš Lietuvos buvo išvesta sovietinė armija.  Tai įvyko rugpjūčio 31 d. 23:46, kuomet Lietuvos sieną kirto paskutinis karinis ešalonas. Neseniai besilankant Kazlų Rūdoje buvo rodomi archyviniai pirmųjų rajoninių Sąjūdžio mitingų kadrai. Užfiksuota, kaip žmonės audringais plojimais pasitinka reikalavimą, kad lietuviai nebūtų siunčiami tarnauti sovietinėje armijoje į tolimus SSRS kraštus.  Šiandien atrodo nebesuvokiama, kad buvome verčiami tarnauti okupacinėje armijoje. Bet laimei tie laikai praeity ir viliuosi, jog niekada nebesugrįš.  Su Laisvės diena!

.

TS-LKD Baltijos kelio minėjimas Vilniuje

Po tradicinio TS-LKD sąskrydžio susirinkome Baltijos kelią paminėti Vilniuje, Sereikiškių parke. Anuometinę vienybę simbolizavo duonos dalinimasis ir kiekvienam brangios dainos.

Paminėjimas Kazlų Rūdoje

Labai gražus minėjimas vyko Kazlų Rūdoje, kur susirinko daug žmonių, puikiai prisimenančių Baltijos kelią ir prisidėjusių prie jo organizavimo bei įamžinimo. Skambėjo dainos, prisiminimai, buvo rodoma filmuota istorinė medžiaga.

Nors ir vėlokai vakare, bet vis tik džiaugiuosi, kad su tėvais susitikome toje vietoje, kur stovėjome prieš 20 metų. Tuo metu man buvo penkeri, tad visko prisiminti tikrai negaliu. Tačiau puikiai pamenu kaip su visa šeima, kaimynais vykome į rumšiškiečiams skirtą vietą, kaip stovėjome susikibę už rankų, kaip lėktuvas barstė gėles. Kaip ir daugeliui, taip ir man anuometinių įvykių prisiminimas kelia ypatingą jaudulį. Vaikystėje tai vienas didžiausių ir emociškai stipriausių patirtų įvykių.

Atgimimo dainoje “Pabudome ir kelkimės” dainuojama, jog aušra įsidienojusi, kelkimės, nesislapstykime pakampėmis. Mano nuomone daugelis Lietuvos valstybės piliečių nebuvo užmigę, jie saugojo Lietuvos kultūrą, istoriją, kovojo dėl Neprklausomybės. Baltijos kelias sustiprino Lietuvos aušrą, įtvirtino trijų tautų vienbalsį troškimą būti laisviems.

M. Mikulėno nuotraukos

.

Dešimtmečius mūsų Valstybę gaubęs šešėlis  visų mūsų susitelkimu buvo nuvytas. Baltijos kelio bendrystė sustiprino Lietuvos aušrą, dėl kurios kovota taip ilgai!

Šiandien taip pat turime daug tikslų mūsų Valstybės sėkmei, kuriuos įgyvendinti galime tik anuometine vienybe ir susitelkimu.

Džiaugiuosi galėdama sveikinti su dvidešimtosiomis Baltijos kelio metinėmis ir tikiuosi, kad Baltijos kelio atmintis visada telks mus vieningai ir ryžtingai ginti Tėvynės valstybingumą.

Baltijos aušra, aut. Mindaugas Mikulėnas

.

Artėjant Baltijos kelio 20-mečio minėjimui galime prisiminti kaip viskas atrodė tada. Mano tėčio fotografijose užfiksuota visa mūsų šeima, kaimynai ir buvusi nuotaika.

Plačiau apie renginius skirtus Baltijos keliui paminėti žiūrėkite čia:

http://www3.lrs.lt/pls/inter/baltijos_kelias

http://www.tsajunga.lt/index.php/ts_lkd_partijos_vasaros_saskrydis_baltijos_kelio_20_mecio_minejimas_/3899

Aš stoviu šalia mamos ir seserų su juoda vėliava.

E. J. Morkūnos nuotraukos

.