Seniai mane žavi pasaulyje plačiai plintančios automobilių pasidalinimo programos. Jos naudingos tuo, jog viena mašina naudojasi ne tik savininkas ar jo šeima, bet ir kiti žmonės. Juk asmeninio automobilio mieste praktiškai nereikia. Išlaikymas brangus, važiuojami atstumai nedideli ir ekologiniai motyvai taip pat svarbūs.

Kadangi pats dažniausiai rudens ir žiemos sezonais važinėju automobiliu, kurį vairuoja vairuotojas, kilo mintis savo septintos klasės BMW automobilį iškeisti į Londono taksi, kuriuo naudosiuosi ne tik aš, bet tokią galimybę turės ir bet kuris Vilniaus gyventojas ar svečias.

Vežiodamas mane, vairuotojas labai daug laiko praleidžia bestovėdamas ir belaukdamas, todėl kilo idėja, jog laisvu laiku jis gali  vežioti ir kitus žmones. Šį Londono taksi bus galima paprastai susistabdyti miesto gatvėse arba išsikviesti telefonu. Taigi, vairuotojas turės užsiėmimą ir dar užsidirbs papildomų pinigų.
Taksi automobilis, kaip viena iš visuomeninio transporto priemonių,  turi daugybę privalumų: automobilis bus naudojamas ne tik mano, bet ir kitų žmonių poreikiams patenkinti, galės važiuoti viešojo transporto juostomis, turės teisę įvažiuoti į tas miesto zonas, kuriose negalima asmeniniams automobiliams. Maža to, Londono taksi automobilio dizainas nesenstantis ir originalus, galima bus važinėti labai ilgai.
Taigi greitu metu, kai susitvarkysime licenzijas ir kitas biurokratines procedūras, galėsite ieškoti šio automobilio Vilniaus miesto gatvėse ir drąsiai  naudotis.
Manyčiau, tokia tvarka tiktų ir valstybinėms institucijoms ar savivaldybėms. Juk, tarkime, ministras, meras ar departamentų vadovai taip pat turi savo automobilius su asmeniniais vairuotojais, kurie didžiąją laiko dalį praleidžia bestovėdami ir belaukdami, kol jų vadovus reikės nuvežti iš vienos vietos į kitą. Todėl jeigu jie veiktų kaip taksi , tai jais galėtų naudotis ir kiti miesto žmonės ar pačios institucijos darbuotojai .
Taip būtų efektyviau panaudojami mokesčių mokėtojų pinigai, o ir valdžia būtų arčiau žmonių.

.

.

Didelės miesto centro  erdvės – pati geriausia vieta komerciniams renginiams, nes garantuoja reklaminę sėkmę, ypač kai miesto gyventojai jos negali išvengti.  Keli pastarosiomis dienomis įvykę komerciniai renginiai iš tiesų stebina  nepagarba miestui ir gyventojams. Jų gana didelis noras save iškelti aukščiau visų kvepia susireikšminimu ir gero tono taisyklių nepaisymu. Situacija skamba panašiai kaip toje reklamoje: „Miesto įvaizdis yra niekas – reklamos troškulys yra viskas“.

Galima pateisinti, kad TV3 sezono atidarymas vyko Vilniaus Rotušės aikštėje. Tai miestiečių aikštė, kurioje istoriškai vyko daug įvairiausių renginių, ne išimtis ir šis. Tačiau ,  TV3  sezono atidarymo organizatorių komanda Vilniaus miesto herbą ant miesto Rotušės  fasado pavertė TV3 ženklu. Ar tai etiškas ir protingas poelgis? Ar visuomenė ir Vilnius neverti bent jau TV3 vadovų  viešo atsiprašymo, kad tiesiog renginio organizatoriai persistengė.

Tokį renginio organizatorių persistengimą vertinčiau kaip šaukštą deguto medaus stiklainyje, kuris gadina visą „skonį“ ir sukelia neigiamas žmonių reakcijas. Maža to, tai ypatingai menkina bendrą kompanijos įvaizdį, kuris nepaiso jokių moralės ir etikos nuostatų. Tai tiesiog nepagarba savo miestui.

Kitą kartą galime nė nepastebėti, kaip vykdant marketingo akcijas netikėtai ant Gedimino bokšto gali atsirasti vėliava su prekybos centro ženklu pranešančiu apie eilinį prekių išpardavimą.

Stipriai nustebino ir  tai, jog rugsėjo pirmąją, kai mieste buvo milžiniškas keleivių srautas, viena pagrindinių sostinės gatvių – Konstitucijos prospektu, beveik visą dieną buvo uždarytas eismas. Kodėl? Ogi, Konstitucijos prospektas  virto „Red Bull Speed Avenue“ trasa, kurioje vyko „Formulė  1“ bolido pasirodymas. Be jokios abejonės, negalima paneigti Davido Coulthardo atvykimo į Vilnių reikšmės, tačiau organizuojant tokį renginį reikėjo pagalvoti apie vietą. Kodėl dešimtys tūkstančių miestiečių turėjo jausti nepatogumus dėl reklaminio projekto? Kodėl reikia supriešinti miestiečius su „Formulės 1“ gerbėjais, kurie atvyko pasižiūrėti vienintelio bolido ir žinomo lenktynininko?

Nė negalėčiau įsivaizduot, kad Niujorko 5 – oji Avenue , Paryžiaus Eliziejaus laukai arba Berlyno Unter den Linden būtų uždarytos tik dėl to, kad įvyktų vienos ar kitos kompanijos reklaminis renginys. Apskritai, eismas gatvėse gali būti sustabdytas tik tada, jei rengiamas plataus masto visuomeninis renginys – maratonas , pavyzdžiui: Sostinės dienos ar dviračių populiarinimas. Tačiau ir tai tokie renginiai vyksta dažniausiai savaitgaliais, o ne darbo dieną. Pagaliau, esu įsitikinęs, kad miesto tvarka neleidžia uždaryti pagrindinių gatvių tokiems renginiams. O tokį kaip „Formulė 1“ bolido pasirodymą buvo galima surengti ir kitoje vietoje, nesukeliant nepatogumų daugeliui miesto gyventojų. Nežinau, gal kompanijos skyrė didelius pinigus miestui, gal tai ir pateisintų nepatogumus, tačiau kažkaip apie tai pranešimų negirdėjau.

Keista, kad Vilniuje vis dar nemokame padaryti renginių, kurie nesupriešintų visuomenės ir nežemintų miesto.

.

Kol Seimas, Vyriausybė ir Lietuvos Bankas tik kalba apie greitųjų kreditų verslo įstatymus ir taisykles, galioja principas , kad viskas galima, kas nedraudžiama.  O gyvenime kaip toje greitųjų kreditų vienos iš įmonių reklamoje: ,,pasiskolinai skaitytuvą – atiduosi kompiuterį“. Žmonės, patikėję lengva ir greita paskola,  dažnai verčiami bėdų ir aplinkybių, vėliau turi mokėti dideles palūkanas, kurios tik dar labiau įklampina į  dideles skolas. Teko skaityti žmonių laiškus, kuriuos Seime gauna mano žmona Agnė. Patekusiųjų  į greitųjų kreditų palūkanų karuselę istorijos kraupios, ir gaila, kad Agnės siūlymai kol kas Seime juda vėžlio greičiu.
Visiška šio įžūlaus „bizniavimo“ (verslu to negalima vadinti) viršūnė, kai viena greitųjų kreditų įmonių savo paslaugas  sumanė teikti  baruose, restoranuose bei kavinėse.  Taigi, jeigu  išgėrei butelį ir trūksta antram – prašau,  jums  paskola prie baro. Su palūkanomis už vieną butelį sumokėsi dėžės kainą. Dažniausiai tai bus jau ne to besiskolinančio pinigai, o visos šeimos ar artimųjų pragyvenimo lėšos.

Viename „Verslo žinių“ straipsnyje, greitąsias paskolas teikiančios įmonės direktorė teigė, kad maisto įstaigose teikiamoms paskoloms besipriešinanti asociacija niekuomet nekomentuoja narių verslo veiklos. Įstatymui neprieštaraujanti komercinė veikla ir konkurencinė kova, anot jos, yra pačių verslo klientų reikalas. Taip, paprastas atsakymas, nes įstatymai to nedraudžia. Gaila, kad šio verslo atstovai (noriu tikėti, yra ir tokių) deda į krūmus ir vengia pasmerkti tokius neatsakingus „biznierius“. Tikiuosi, kad tai iššauks Seimo narių reakciją ir pagaliau bus greitai peržiūrėtos greitųjų kreditų veiklos sąlygos. Aišku, kaip visada lazda bus perlenkta į kitą pusę, po kurios toks verslas paprasčiausiai bankrutuos, nors civilizuotas greitųjų kreditų verslas turi veikti. Tačiau  kol Lietuvoje savireguliacijos principai neveikia nei politikoje, nei versle ir dauguma laikosi principo ,,ne mano pupos, ne mano daržas“ vienintelis reguliavimo kriterijus – kraštutinumai. 

 O gerų pavyzdžių ir praktikos kaip veikia greitųjų kreditų verslas toli nereikia ieškoti.
Pavyzdžiui, Estijoje numatyta, kad vartojimo kreditas gali būti laikomas „neatitinkantis geros moralės“, jei palūkanos tris kartus didesnės nei kredito įstaigų teikiamų vartojimo kreditų palūkanos.  Italijoje lupikavimas yra baudžiamas nusikaltimas. Jis prasideda, jei palūkanų normos - 50 proc. didesnės nei Italijos banko nustatyta vidutinė metinė norma. Vokietijoje remiantis teismų praktika, sandėris laikomas nesąžiningu, jei palūkanų normos daugiau nei 100 % didesnės, lyginant su vyraujančiomis rinkoje. Draudžiama kreditus suteikti naktį. Kitose šalyse yra apribojimų kreditų teikimo spartai  – negalima paskolos išduoti per 15 minučių, sąskaita pasipildo tik po 24 valandų ir suteikiama galimybė atsisakyti tokios paskolos.

.

Diena be mokslo – tuščiai praleista diena. Tiek daug yra ko mokytis ir tiek mažai turime tam laiko.

(Albertas Einšteinas)

Remdamasis garsaus mokslininko išmintimi norėčiau visus Mokytojus, studentus bei moksleivius pasveikinti su naujų darbų bei mokslų pradžia ir priminti, kad įgytos žinios kaip šviesulys mums padeda net tamsiausiuose keliuose.

Rugsėjo pirmoji - tai ypatinga diena, kurios metu galime pasidžiaugti jau nuveiktais ir dar tik ateinančiais darbais, lūkesčiais, viltimis ir svajonėmis. Linkėčiau, kad tai būtų ir graži šeimos bei pabuvimo kartu diena, kuri, manau, turėtų tapti mūsų visų tradicija.

Mokslas skatina žinojimą, žinojimas – mąstymą, o mąstymas kuria asmenybę. Tikiu, kad siekdami aukštesnių tikslų galime kurti gražią ir teisingą ateitį, pasaulį, miestą. Žinau, kad apsišvietusio žmogaus geros idėjos visada pasiekia tikslą. O mokslas - viso to pagrindas. Todėl leiskime sau pažinti. Nešvaistykime brangaus  laiko!

Su rugsėjo pirmąja!

.

Šiandien švenčiame tarptautinę blogerių ir tinklaraštininkų dieną, kuri yra tarsi mūsų profesinė diena. Dešimtys tūkstančių pasaulio blogerių kiekvieną dieną papildo naujienų pasaulį savo informacija, įžvalgomis ar komentarais. 

Džiaugiuosi, kad tokia bendruomenė auga ir keičiasi,  kad esame laisvi bei nepriklausomi žmonės, kurie nebijo atvirai išsakyti savo minčių, požiūro, o, svarbiausia,  darome tai ne todėl, kad reikia, bet tik todėl, jog to norime patys.

Blogeriai ir populiarėjantys socialiniai tinklai neabejotinai turi didelės reikšmės, kuriant nepriklausomą ir atsakingą žiniasklaidą. Akivaizdu, kad po truputį  blogai migruoja į socialinius tinklus, tokią tendenciją įžvelgia ir interneto ekspertai, tačiau  mes visada išliekame atviri naujovėms.

Su profesine diena, mieli blogeriai!

.

.

Tikriausiai skaitėte spaudoje apie Liublijanos merą, kuris atlyginimą atsiima tik metų pabaigoje. Bet ne visą, o tik tiek, kiek procentų miestiečių palaiko mero nuveiktus darbus.

Prieš metus Seimo pirmininkei ir valdybai pateikiau siūlymą kaip pertvarkyti seimo narių, ministrų ir kitų vadovų atlyginimus bei premijas, kad jie būtų susieti su BVP bei valstybės biudžeto surinkimo planais.

http://www.zuokas.lt/2009/11/26/darom-2010’’-du-nacionaline-ideja-visi-uz-lietuvos-ekonomikos-pasiekimus/

.

Pastarosiomis dienomis spaudoje vėl pasipylė ministrų komentarai apie planuojamą  „Mažeikių naftos“ pardavimą.  Keistai atrodo Vyriausybės vadovo pareiškimai bei pergyvenimai, tikintis, kad  „PKN Orlen Lietuva“ nebus parduota, tačiau tuo pačiu premjeras nenori išgirsti Lenkijos ekonominių argumentų, kai kalbama apie krovos tarifus su Lietuvos valstybine įmone ,,Klaipėdos nafta“.
Lietuvos Vyriausybė tikrai gali ir turi aktyviai dalyvauti pardavimo procese. Kas bus pirkėjas, labai svarbu, ir Lietuvos vyriausybė netūrėtų tik dūsauti, o siekti, pavyzdžiui, kad „PKN Orlen“ „Mažeikių naftos“ akcijas parduotų Kazachstano valstybinei naftos bendrovei „KazMunaiGaz“, kuri kartą jau bandė įsigyti „Mažeikių naftą“, bet nepavyko. Šį kartą gal tai yra istorinė galimybė ištaisyti politikų klaidas.
 Nors ir brangiai, bet pardavus „Mažeikių naftos“ akcijas Lenkijos įmonei, „Mažeikių nafta“ su visomis pasekmėmis tapo Plotzko įmonės filialu. Jei akcijų savininkas būtų „KazMunaiGaz“, tai „Mažeikių nafta“ taptų jų pagrindine ir vienintele įmone Europos Sąjungoje. Tai skatintų Kazachstano investicijas į Lietuvą, geriau būtų panaudotos mūsų specialistų žinios, pagaliau tai stiprintų mūsų šalies užsienio politikos įtaką Rytuose. Tai jau strategija ir ilgalaikiai tikslai, o ne tik papildomi milijonai, kuriuos per kelerius metus „PKN Orlenui“ sugrąžins mūsų vairuotojai mokėdami už brangiausius  degalus Baltijos valstybėse.

 Seimo nariai ir mūsų vairuotojai piktinasi dėl aukštų degalų kainų, kurios Lietuvoje didesnės nei kaimynų degalinėse Latvijoje, Estijoje ar net pačioje Lenkijoje. Taip, tai tiesa. Kodėl taip yra? Lietuvos Vyriausybė norėjo parduoti „Mažeikių naftos“ akcijas kuo brangiau, ir tai jai pavyko. Siekdamos didesnės akcijų pardavimo kainos,  vyriausybės tradiciškai įstatymais ar kitais norminiais aktais galimam pirkėjui suteikia įvairiausių privilegijų ir, kaip įprasta, apriboja konkurenciją, įveda specifinius kokybės reikalavimus, kuriuos gali atitikti tik konkreti įmonė. Lietuvos Vyriausybė taip ir pasielgė, 2000 metais parduodama akcijas JAV kompanijai „Williams“, kurią vėliau įsigijo Rusijos „Yukos“. Šios sąlygos ir konkurencijos baimė, jei įmonę įsigis kitas pajėgus investuotojas, o ne tik reali „Mažeikių naftos“ akcijų vertė, viliojo ir lenkų „PKN Orlen“, kuri sumokėjo labai aukštą kainą už visą įmonės akcijų paketą. Tai beveik 2,6 milijardo JAV dolerių, iš kurių 1,5 milijardo JAV dolerių atiteko „Yukos International UK“, o kiek mažiau nei 1,1 milijardo JAV dolerių per du kartus pasiekė Lietuvos Vyriausybę. Paradoksas – Lietuvos politikai kovoja prieš rusus, bet didžiausią naudą kol kas iš ,,Mažekių naftos“ pardavimų gavo rusai.  Kita medalio pusė – šios sumos tiesioginę įtaką didesnių kainų pavidalu mūsų vairuotojai kas dieną mato degalinėse. Lenkų įmonė visiškai kontroliuoja degalų kainodarą Baltijos valstybėse ir Lenkijoje, nes valdo perdirbimo įmones regione.  Ekonominė logika paprasta: pirkėjas turi susigrąžinti už akcijas sumokėtus pinigus, atpirkti investicijas į įmonės modernizaciją ir užsidirbti pelną. Valstybės požiūriu, monopolinių įmonių privatizacija – tai papildomos pajamos į valstybės biudžetą, o vartotojų požiūriu, valstybė tiesiog pasiskolino pinigų, kuriuos teks grąžinti vartotojams. Vienintelė viltis – kad valstybė gautus pinigus panaudos prasmingai.
Lietuvos vartotojams teks sumokėti ir tą didesniąją akcijų kainos dalį, kuri nepasiekė Lietuvos biudžeto, bet buvo sumokėta „Yukos“  už jų valdytus  53,7 proc. „Mažeikių naftos“ akcijų. Tai jau mūsų valstybės vadovų politinių žaidimų strateginiais investuotojais ir energetinėmis nepriklausomybėmis sąskaita, pateikta mums visiems apmokėti. Todėl reikėtų priminti Lietuvos banko ekonomikos departamento direktoriaus Raimondo Kuodžio nuomonę, kad „Mažeikių naftos“ reikšmė apskritai yra pervertinama: „Tai, kad Vyriausybė kalba apie šiuos klausimus, rodo, kad klausimas yra politinis. Tai yra sena Lietuvos bėda. „Mažeikių naftos“ strateginė reikšmė nuolat yra pervertinama. Benziną mes galime atsivežti iš daugybės vietų. Šiuo požiūriu „Mažeikių nafta“ nėra tokia strateginė įmonė, kad apie ją būtų tiek kalbama. Antra vertus, jos reikšmės pervertinimas padarė daug žalos. Jei šita įmonė priklausytų rusams, lenkams, niekas iš esmės nepasikeistų“.
Taigi, norėtųsi, kad šį kartą Lietuvos vadovai aktyviai dalyvautų „Mažeikių naftos“ perpardavimo procese, ir  protingai išnaudotų galimybę „Mažeikių naftą“ paversti naftos perdirbimo lydere regione, kuri skatintų konkurenciją ir pritrauktų investicijų į Lietuvą. Be abejonės, tam būtinas partneriškas dialogas su dabartiniais savininkais - Lenkijos „PKN Orlen“.

.

Pagal įstatymą Rugsėjo pirmoji laikoma mokslo ir žinių diena. Tai yra atmintina diena ne tik moksleiviams, bet ir jų tėvams. De facto, nemaža dalis tėvų, turinčių vaikus, einančius į pradines klases, šią dieną stengiasi bent pusdieniui atsiprašyti iš darbo, kad galėtų savo atžalą nuvesti į mokyklą. Nemaloni padėtis, kai reikia prašyti ir laukti darbdavio sprendimų. Dauguma darbdavių tam sudaro sąlygas, bet turi priklausyti nuo geros valios ar supratingumo.

Mano žmona Agnė, įregistravo pataisą Seime, pagal kurią tėvai, turintys vaikų iki 12 metų, rugsėjo 1 d. nedirbtų. Palaikau tokią jos iniciatyvą ir kviečiu diskusijai, nes manau, kad rugsėjo pirma diena labai svarbi tėvams ir vaikams, jos reikšmė išskirtinė.

Manau, šeimos rate pažymėti tokią šventę yra labai svarbu. Pavyzdžiui, mūsų šeimoje jau eilę metų yra tradicija kiekvieną rugsėjo pirmąją užlipti ant Gedimino kalno, pasižvalgyti į Vilnių ir aptarti kaip pasikeitė miestas, o po to kartu su seneliais papietauti.

Agnės siūlymas yra teisingas, nors sulaukė daug prieštaravimų. Po ryto  ilgų diskusijų priėjome prie išvados, kad gal užtektų ne pilno laisvadienio, t.y. - pusės darbo dienos, iki 13 ar 14 val.  Taip atsirastų kompromisas tarp tėvų ir darbdavių interesų. Taigi, tėvai, turintys vaikus iki dvylikos metų pirmąją dienos dalį galėtų ramiai nuvesti atžalas į mokyklą, kartu su jais praleisti laiką, nes tokia galimybė būtų įteisinta  įstatymu. T.y, praktikoje egzistuojanti norma  būtų įteisinta.

Taigi, kviečiu diskusijai, ar suteiktas laisvas pusdienis Rugsėjo pirmąją tėvams, turintiems pradinių klasių vaikus, būtų naudingas ir skatintų gražias šeimos tradicijas.

Gal apskritai reikėtų peržvelgti atmintinų ir laisvų dienų sąrašą ir jį pakoreguoti. Ar ne geriau pavyzdžiui,  Žolines palikti tik atmintina diena, o Rugsėjo pirmąją užregistruoti kaip nedarbo dieną?

.