Tu man VSD pažymų išslaptinimą, aš tau – grasinimus nuversti Vyriausybę. Tu man – „Vilniaus vandenis“, aš tau – kaltinimus delsiant naudoti ES lėšas. Tu man - valstybės įmonių depolitizaciją, aš tau mojuoju galima interpeliacija.

Ką gi, naujame televizijų sezone dėl žiūrovų reitingų kovoja ne tik laidų prodiuseriai, bet ir politikai. Negali paneigti, kad keliems Seimo nariams mėgaujantis rampų šviesa ant šokių parketo, ir opozicija po vasaros pasijuto išsiilgusi kamerų meilės.

O man norisi paklausti – kas gi taip pasikeitė nuo, tarkime, birželio mėnesio, kad prisireikė skubiai versti Vyriausybę? Ekonomikos rodiklių kreivė kyla aukštyn, prieš savivaldybių rinkimus jėgas lyg ir reiktų koncentruoti ne į Kubilių. Bet nuojauta kužda – ar tik nebus čia imperijos kontrataka už „Visuomio“ projektą, kuris reiškia, jog politikai – praras įtaką valstybės valdomose komercinėse įmonėse, o tai reiškia galą interesų grupių pasipelnymui ir (galbūt) neskaidriam rinkimų finansavimui?

Tikri žvaigždžių karai, aš jums pasakysiu, tik vietoje lazerinių kardų – aštrūs liežuviai ir garsūs pareiškimai.

Jau rašiau, kad Vyriausybė žengė labai svarbų žingsnį efektyvaus valstybės komercinių įmonių valdymo link, paskelbusi jų turto apžvalgą ir patvirtinusi skaidrumo politiką. Kitas žingsnis – maksimalus jų veiklos efektyvumo užtikrinimas. Dėl šios reformos įgyvendinimoo Seimas neišvengiamai turės tarti žodį dar šioje sesijoje.

Argumentų prieš skaidrumą, depolitazaciją arba efektyvumo didinimą nėra – kas galėtų tam paprieštarauti? Tačiau, man regis, opozicija, suprasdama, jog balsuoti prieš „Visuomį“ tolygu parodyti tautai, jog jai priimtina esama neskaidri padėtis, kai valstybė praranda šimtus milijonų, tiesiog nusprendė kontratakuoti rimčiau: neleisti, jog balsavimas dėl „Visuomio“ apskritai pasiektų Seimą.

Todėl geriausia išeitis -- nukirsti idėjos vėliavnešius, kad iki Seimo idėjos net neatneštų svarstymui.

Pav. iš geektyrant.com

.

.

Sveiki sulaukę rudens ir jį įsileidę pro žinių vartus!
Visi šiame gyvenime esame vieni kitų mokytojais ir tuo pačiu mokiniais. Linkiu šviesios dienos visomis prasmėmis!

.

Po atostogų susirinkęs Socialinių reikalų komitetas, posėdžiavo kaip niekada draugiškai. Visus septynis klausimus priėmėme bendru sutarimu. Aktyvios diskusijos iškilo tik svarstant klausimą ar Klaipėdos savivaldybei yra tikslinga trims metams pratęsti paramos sutartį su Klaipėdos „Neptūnu“.
LKL laikais, kai Neptūne žaidė E.Žukauskas, A.Vosiliūnas, E.Jokubauskis, S.Airošius buvau aktyvus Neptūno sirgalius ir vieną sezoną net gi buvau fanų fanas – mušdavau būgną, mojavau Neptūno šaliku, ir skanduodavome necenzūrines skanduotes. Vėliau entuziazmas nuslūgo, atsirado kitų užsiėmimų ir pats Neptūnas nebeturėjo ambicijų.
Ketverius metus, daug tarybos narių burnojo prieš sutartį, kuria Klaipėdos „Neptūnas“ iš savivaldybės gaudavo pusę milijono litų. Tai nėra vienintelė paramos forma – Klaipėdos savivaldybė taip pat suteikia šiam klubui sporto salę treniruotėms ir varžyboms. Tai darome visiškai nemokamai.
Aš suvokiu, kad profesionalus sportas kainuoja. Tikiuosi, kad Neptūno vadovybė suvokia, kad miesto savivaldybės biudžetas negali teikti 50% klubo biudžeto. Šiandien Neptūno vadovybėje įvyko konfliktas ir buvęs Neptūno direktorius paliko savo postą. Naujas direktorius kupinas ambicijų ir kritikos savo pirmtako atžvilgiu. Ambicijos yra gerai, o kritika pirmtako atžvilgiu tegu būna įrodyta darbais, o ne žodžiais.
Kita vertus man nepatinka, kad parama miesto komandoms yra dalinama veltui. Visiškai nereikalaujant sportinių rezultatų ir net gi žinant, kad dauguma tų pinigų nusės klubo vadovų kišenėse. Mano manymu tokia praktika neturėtų tęstis. Komiteto nariai vienbalsiai palaikė šį mano pasiūlymą.
Komitetas pavedė sporto skyriui sukurti finansavimo schemą, pagal kurią pinigai „Neptūnui“ bus surišti su klubo sportiniais rezultatais. Tai nėra bausmė „Neptūnui“. Tai yra žingsnis į Naują savivaldybės finansų valdymo sistemą

.

Lietuvą nusiautęs škvalas primena man kitą, kur kas baisesnį škvalą, su kurio padariniais dabar kovoja daugelis pasaulio šalių – ekonominis nuosmukis, palikęs valstybes su skylėmis biudžetuose.

Balansuojant įplaukų ir išlaidų eilutes, neretai lieka nepaliestas dar vienas galimas pajamų šaltinis – valstybės valdomos įmonės. Tarptautinė praktika rodo, jog rasti lėšų biudžetui, išvengiant mokesčių kėlimo, galima ir pertvarkius valstybės valdomas įmones. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPP) tyrimas taip pat rodo, jog valstybei priklausančios komercinės įmonės turi tokį efektyvumo potencialą, kad jis gali padaryti žymios įtakos šalies BVP augimui.

Gal galėtumėte pasakyti, koks yra skirtumas tarp „TeliaSonera“ ir „Vodafone“? Arba „Statoil“ ir „Shell“? Skiriasi jų savininkai: vienu atveju tai privatūs akcininkai, kitu – valstybė ir jos žmonės. Tačiau skaidrumo ir efektyvumo prasme jos yra tos pačios lygos žaidėjos, veikiančios vienodomis rinkos sąlygomis.

Svarbiausia tai, jog „TeliaSoneros“ ir „Statoil“ pelnas – tai kiekvieno švedo ir norvego pelnas, jaučiamas per socialines garantijas, aukštos kokybės viešąsias paslaugas ir pan.

Tai, kaip efektyviai dirba ir kokius pelnus generuoja valstybei priklausančios komercinės įmonės, didžiausia dalimi priklauso nuo to, kokį vaidmenį valstybė prisiima jų valdyme.

Daugumoje išsivysčiusių ekonomikų tokių įmonių valdymas atskirtas nuo politikų kišimosi į kasdienę jų veiklą, taip pasidalijant atsakomybės sritis. Valstybei priklausančios komercinės įmonės valdomos centralizuotai per holdingo bendrovę – toks modelis tiek EPBO, tiek ES šiandien pripažįstamas kaip efektyviausias. Argumentacija aiški: kai susipina verslo ir politikos interesai, kenčia įmonių skaidrumas, sukuriama terpė neefektyviam valstybės lėšų naudojimui. Tada jose klesti korupcija, o visų sąskaita pelnosi interesų grupės.

Tačiau jaunesnės rinkos ekonomikos šalyse, kaip ir Lietuvoje, tarsi pagal geriausias planinės ekonomikos tradicijas, valstybės įmonių steigėjomis išlieka ministerijos. Ministerija dažnai yra ne tik įmonės steigėja, bet ir valdytoja. Įsivaizduojate vizitinę – ministras-valdybos pirmininkas?

Panašu į krepšinio čempionatą, kuriame teisėjas dar ir žaidžia vienoje rinktinių. Dar viena gera vizitinė: Petras Petraitis, tarptautinės kategorijos treneris-teisėjas. Pats treniruoja, pats teisėjauja. Skelbia minutės pertraukėlę ir skiria baudas. Kas norėtų konkuruoti su tokia komanda ir kaip tai padaryti? Kokia šalis siųstų savo rinktinę į čempionatą, kurio mačai žaidžiami už uždarų durų, jų nestebi sirgaliai, neskelbiami rezultatai, o vietoje tiesioginės transliacijos rodomas vaizdo įrašas, ir tik po to, kai žaidimo taisykles ir rezultatus patvirtino ministerija?

Tiesa ta, jog politika – ne verslas, o politikas nėra vadybininkas.

Įmones turi valdyti profesionalūs vadybininkai, kurių svarbiausias interesas – su mažiausiais kaštais pasiekti geriausią rezultatą.

Versle paprastai vyrauja kitoks valdymo modelis: akcininkai nesikiša į įmonių valdymą, šias teises suteikdami skaidriai veikiančiai holdingo bendrovei, kuri turi aiškius tikslus. Paimkime kad ir „General Electric“, kuri turi aibę kompanijų įvairiausiuose sektoriuose – nuo finansų, sveikatos priežiūros, naftos iki pramogų ir aviacijos, tačiau visas jas jungia viena bendrovė, užtikrinanti veiklos rezultatyvumą.

Globalioje ir aktyviai sąveikaujančioje ekonomikoje akivaizdu, jog tik atsisakius verslo sektorių reguliavimo galima priversti juos konkuruoti tarpusavy efektyvumu ir žemiausia paslaugų kaina vartotojui. Planinei ekonomikai mirus natūralia mirtimi, atitinkamai turi mirti ir ministerijų galimybės reguliuoti rinkos sąlygomis veikiančių valstybės įmonių veiklą.

Kai kurios šalys, tarkime, Jungtinė Karalystė, šią problemą išsprendė išpjaudamos vėžį, t.y., privatizuodamos valstybės įmones. Tačiau jaunose rinkos ekonomikose privatizavimas galėtų baigtis dar didesnėmis problemomis – ką įrodo Rusijos pavydžiai.

Tačiau Singapūrui, Suomijai ir Švedijai pavyko atrasti ir įgyvendinti aukso viduriuką. Geriau už sudėtingus valdymo modelius kalba jų valdomi vardai: minėtos „TeliaSonera“ ir „Statoil“, Švedijos geležinkeliai „SJ“, Norvegijos telekomas „Telenor“, iš valstybinio Olandijos pašto gimusi siuntų kompanija „TNT“, Amsterdamo Schiphol oro uostas, „Vattenfal"... sąrašą galima ilgai tęsti. Singapūro valstybės komercines įmones valdantis holdingas „Temasek Holdings“ yra vienas sėkmingiausių holdingų pasaulyje: pernykštis jo grynasis pelnas – 5 mlrd. dolerių, o investicijų vertė šoktelėjo 42 proc. iki 186 mlrd. (!) dolerių.

Kodėl šio sąrašo nepapildžius „Litexpo“, „Lietuvos geležinkeliais“ ar „Lietuvos paštu“?

Lietuva žengė svarbų žingsnį efektyvaus valstybės komercinių įmonių valdymo link, paskelbusi jų turto apžvalgą ir patvirtinusi skaidrumo politiką. Kitas žingsnis – maksimalus jų veiklos efektyvumo užtikrinimas, kuriam prireiks didelės politinės drąsos: pamiršus planinės ekonomikos principus ir leidus konkuruoti laisvoje rinkoje, pareikalauti rezultatų ir patikėti valdymą profesionaliems vadybininkams. Tikiuosi, rugsėjo 1-ąją Vyriausybei pradėjus svarstyti valstybės komercinių įmonių pertvarkos strategiją, šios politinės drąsos nepritrūks.

nuotr. photobucket.com

.

Rimvydas Valatka lrytas.lt 2010-08-23 18:50 http://www.lrytas.lt/-12824891371282323082-kam-lietuvoje-gyventi-bloga-k-brazauskienė-ir-prezidento-našlės-renta.htm Vietoj kietų sudoku - dar kietesnė užduotis viso pasaulio rebusų mėgėjams: per valandą raskite šalį, kurioje 108 vietų 5 žvaigždučių viešbučio didžiausio akcijų paketo savininkei, važinėjančiai „Lexus" visureigiu, būtų skiriama 6960 Lt

.

Šeštadienį su vyru grįžome iš Kretkampio kaimo po atostogų. Šį kartą neteko išlydėti į tolimus kraštus gandrų, nes jie išskris tik 24 dieną.Per tą mėnesį pripratau iš ryto pabusti nuo šunų lojimo ir gaidžių giedojimo, taigi čia Kaune tų garsų laba...

.

Šiandien minime dvi labai svarbias datas Lietuvos istorijoje: Juodojo kaspino dieną ir Baltijos kelio 21-ąsias metines.

Pirmoji – neleidžia pamiršti pakto, panaikinusio Baltijos šalių, taip pat ir Lietuvos, nepriklausomybę, o antroji – primena dieną, kai 1989 m. rugpjūčio 23 d., prisimindamas J. Ribentropo – V. Molotovo aktą, atėmusį Baltijos šalių nepriklausomybę, Lietuvos Sąjūdis sutelkė mus visus „Baltijos keliui“. Tuomet 2 milijonai Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų, susikibdami rankomis sudarė gyvą grandinę, taip parodydami savo apsisprendimą atsiskirti nuo Sovietų sąjungos, išreikšdami norą būti laisvais. Nuo šiol šią dieną primins ir Vilniuje iškilusi “Laisvės kelio” skulptūra, skatinanti visus šalies gyventojus bei Lietuvos patriotus tęsti laisvės ir vienybės kelią.

Ypatingo atminimo akimirkomis teko dalintis ir prabėgusį sekmadienį  – Kaune atidengtas paminklas Partizanų Motinoms. Džiaugiuosi, kad prie šios Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos iniciatyvos kartu su kitais, aukojusiais šio paminklo statybai, pavyko prisidėti ir man. Paminklo “Lietuvos partizanų Motinai” autorius vilnietis skulptorius V.Gylikis pasakojo norėjęs išreikšti dvasinę būseną motinų, netekusių savo vaikų. Tą būseną įkūnija sparnuota skulptūra, vaizduojanti simbolinį moters virsmą dvasia: pakirstomis kojomis ji kyla nuo žemės. Kaip jautriai sakė pats skulptūros autorius : trapi, tauri ir labai stipri Lietuvos partizanų Motina…. Pati šį paminklą suvokiu ne tik kaip atmintį, skirtą Motinoms, bet ir kaip paminklą šeimai, ugdžiusiai dorus Lietuvos piliečius, savo gyvybe kovojusius už Laisvę.

Kauno įgulos karininkų ramovėje taip pat pristatyta ir Stanislovo Abromavičiaus knyga „Partizanų Motinos“ apie šeimos vaidmenį nepriklausomybės kovose. Tai ypatingas leidinys – faktai apie Partizanų Motinas nebuvo imami iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro surinktos medžiagos, bet juos pateikė patys tų įvykių liudytojai.

Tebūnie šios dienos ir akimirkos ne tik atminimui ar pamąstymams. Tebūnie tai paskata eiti pagarbos vienas kitam ir gyvenimo gražesnėje Lietuvoje keliu.

.

Gerų žinių ekonomikoje srautas, o jų pastaruoju metu turėjome tikrai nemažai -- pirmą kartą fiksuotas metinis BVP augimas, antro ketvirčio augimas aukščiausias EU, eksporto augimas nuo metų pradžios siekia beveik 35 procentus, į valstybės biudžetą per pirmus 7 mėnesius surinkta 620 milijonų litų daugiau nei planuota, viršijamos planuotos „SoDros“ bei privalomojo sveikatos draudimo pajamos – regis, turėtų leisti mums visiems lengviau atsikvėpti.

Geri rezultatai, kaip pas mus įprasta, sukėlė eilinę susierzinimo bangą. Vadovaudamiesi taisykle „nepaisant valdžios pastangų, šalies ekonomika nežlugo ir pradeda atsigauti“, antausius Vyriausybei įniko skaldyti visi, kas netingi.

Žiniasklaida pilna bankų analitikų sparnuotų frazių, kaip antai, „trumpąjį sujungimą sukėlę elektrikai“, „apie gąsdinimo ir defliacijos panašumą“ ar verslo asociacijose dirbančių biurokratų porinimų, esą verslas „juokiasi“ išgirdęs apie valstybės suteiktą pagalbą įmonėms.

Tikrai nenoriu pulti kritikuoti oponentų: daugelį darbų galima buvo nudirbti efektyviau bei padaryti mažiau rimtų klaidų, kaip kad po mokesčių pertvarkos tekusi nepamatuota našta smulkiam verslui ar privalomojo socialinio draudimo įmokų pertvarka, sukėlusi lengvą šoką tam tikroms gyventojų ar įmonių grupėms.

Tačiau objektyvumo dėlei tebūnie išklausyta ir kita pusė.

Dažniausiai girdime pamastymus, esą jei krizės pradžioje A. Kubilius nebūtų gąsdinęs visuomenės, šiandien turėtume žymiai didesnį ekonomikos augimą. Gal ir taip, bet tikriausiai sutiksite, kad diagnozavus vėžį, ir dar įsisenėjusį (t.y., gręsianti valiutos devalvacija su visomis to pasekmėmis), niekas nepuola nuo ligonio slėpti ligos ir aiškinti apie gripą, kuris praeis išgėrus „Coldrex“. Arba dar geriau – jei tai viso labo gripas, niekas jam gydyti neskiria chemoterapijos.

Norint įveikti tokią krizę, reikalingas atviras ir tiesus pasakymas šalies piliečiams, kur esame, kad kiekvienas pagal savo užimamas pareigas ir gebėjimus galėtų jai pasirengti – nesvarbu, ar tai bendrovės vadovas, ar mokyklos direktorius. Tai leido įmonėms, valstybės institucijoms, ligoninėms, mokykloms sumažinti savo išlaidas ir subalansuoti biudžetus.

„Gripas“ ar vėžys, tačiau Lietuvos nuosmukis truko trumpiausiai tarp Baltijos šalių. Lietuvoje neigiamas BVP fiksuotas šešis ketvirčius, Estijoje – devynis, tuo tarpu Latvijoje jis tęsiasi iki šiol.

Bepigu dabar tikriesiems „elektrikams“, kurie per keletą metų iki krizės sugebėjo į šalies ekonomiką įpumpuoti 40 milijardų litų visai nesirūpinant, ar jie sugrįš, dabar apsitvarsčius apdegusias rankas postringauti apie vidaus vartojimą, sustojusį neva dėl valdžios gąsdinimų. Žymiai sumenkęs transporto priemonių pirkimas pateikiamas kaip reikšmingas argumentas valdžios gąsdinimų rezultatui pademonstruoti, nutylint, kad prieš krizę tų priemonių pirkimas dažniausiai buvo finansuojamas tų pačių tikrąjį trumpąjį jungimą sukėlusių elektrikų. Pirštais baksnojama į augančius bankų indėlius kaip patvirtinimą, esą nuo gąsdinimų pabalęs tūlas lietuvis vienintelę saugią vietą savo pinigams rado giliuose bankų stalčiuose. Pamirštame prieš komentuodami žvilgtelėti į nespėjusias nublukti reklamas apie mokėtas 7-10 procentų indėlių palūkanas.

Su pagalba verslui irgi labai panašiai. Nuolat tenka girdėti tuos pačius „argumentus“: „mano sutiktas verslininkas sakė, kad jokios verslui pagalbos nėra ir nebuvo“, „verslas juokiasi išgirdęs apie ekonomikos skatinimą“. Vėlgi -- pirmiausia reikia sutikti, kad ne viskas pavyko kaip suplanuota: gyvenamųjų namų renovacija praktiškai stovi vietoje, o pagal didžiųjų kreditų priemonę lėšas gavę bankai jas skolina vangiai. Tačiau žiūrint objektyviai, tiems dešimčiai tūkstančių (o būtent tiek -- t.y., kas penkta realiai veikianti Lietuvos įmonė -- per krizę gavo vienokią ar kitokią valstybės pagalbą) vadovų nėra juokinga. Vien pagal Saulėtekio komisijos rekomendacijas supaprastinus mokestinių paskolų procedūras beveik 4000 įmonių toliau galėjo tęsti savo darbą.

Šios vasaros fenomenas -- statybininkų trūkumas -- yra paprastai aiškinamas masine pastarųjų emigracija. Tik man iki šiol neaišku, kur tie statybininkai emigruoja, nes, neskaitant nedidelės Norvegijos, pergyvenusios nekilnojamojo turto bumus ir svetingai priėmusios mūsų emigrantus, kitos šalys kovoja su tokiu pačiu didžiuliu nedarbu kaip ir mes. Tuo tarpu turime ir daugiau fenomenų, kaip, pavyzdžiui, keturis kartus pabrangusi pastolių nuoma ar staiga į viršų šovę fasado darbų įkainiai. Paironizuosiu -- be abejo, tai nieko bendra neturi su beveik visuose, net ir nedideliuose miesteliuose kaip Kavarskas, masiškai vykstančia mokyklų, darželių, ligoninių ar senelių namų renovacija.

Mes visi didžiuojamės mūsų eksportuojančių įmonių rezultatais. Dar daugiau -- iš beveik kiekvieno užsienio investuotojo ar konsultanto girdžiu pagyrimus apie mūsų žmonių žinias, globalumą, užsispyrimą siekiant tikslo, netgi esant netgi pačioms nepalankiausioms aplinkybėms. Visos šios savybės, ekonomikai per vidinės defliacijos procesus atgavus konkurencingumą, davė savo rezultatą. Ne veltui ekonomikos skatinimo priemonė „Naujos galimybės“, skirta naujų rinkų paieškai, tapo pati sėkmingiausia. Šimtai įmonių entuziastingai dalyvauja „Eksportuojančiosios Lietuvos“ projektuose: Eksporto akademija, Konkurencingumo centras, „Lietuva – patraukli verslo partnerė“. Bendromis pastangomis šalies eksporto rodikliai kas mėnesį darosi vis geresni.

Niekada neteigiau, kad spartus ekonomikos atsigavimas yra išskirtinis Vyriausybės nuopelnas. Esame darbšti, gyvybinga ir istorijos bėgyje daugybę išmėginimų iškentusi tauta, ir ši tauta visada mokėjo objektyviai vertinti įvykius, darbus, sėkmes ir nesėkmes.

Pav. iš moroccansands.com

.

AB „City Service" Klaipėdos padalinio vadovui Mindaugui Geniui Minijos g. 130, 93244 Klaipėda Tel. (+370 46) 34 07 70 Faks. (+370 46) 34 07 78   SKUNDAS 2010 08 20 DĖL UAB „MŪSŲ NAMŲ VALDOS" DIREKTORIAUS DANGSTOMOS BENDRO NAUDOJIMO ELEKTROS VAGYSČIŲ TURGAUS A.2, KLAIPĖDOJE   Į mane kreipėsi Turgaus aikštės 2, Klaipėdoje namo gyventojai, informuodami, kad jų name sąskaitos už bendrą elektrą

.