Sausa Delfi informacija: “Penktadienį Kėdainių miesto apylinkės teismo teisėjas Bronius Varsackis paskelbė nutartį byloje, kurioje buvo sprendžiamas Drąsiaus Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės dukrelės gyvenamosios vietos klausimas. Teismas nusprendė, kad mergaitė turi augti su motina. Teismo sprendimas turi būti įgyvendintas skubiai…”

 

Deja, esu šitos valstybės Seimo narys. Kol teismo sprendimas nėra galutinis, neturiu teisės komentuoti. Viešose vietose turėsiu vaikščioti užsirišęs burną.

 

Keistas sutapimas. Šiandien Kauno Muzikinio teatro sodelyje bus minimos Romo Kalantos susideginimo metinės. Bus galima kalbėti apie istoriją. Bet ne apie dabartį.

 

Tyla ir susikaupimas.

 

Tyla ir abejingumas.

 

Tylinti visuomenė?

 

Ką aš dar galiu pasakyti? Tyliu. Jau tyliu.

 

Tačiau gal kas nors kitas pasakys: Kur mes atėjome, broliai ir seserys lietuviai? Ir ką mums dabar daryti?

.

Pusę metų nesuteikęs nė mažiausio pėdsako, valstybės labiausiai ieškomas įtariamasis pasiima svariausią jam inkriminuojamų nužudymų įkaltį, nugertą degtinės butelį ir su 3,8 promilėm alkoholio kraujyje krenta veidu žemyn netoli savo dėdės namo. Kad visiems viskas būtų aišku! Kad visuomenė pagaliau nusiramintų. Jis ne herojus! Jis tik degradavęs kliedesių skleidėjas, kurį net giminės galbūt buvo priversti laikyti užrakintą rūsyje, kad vėl ko nepridirbtų.

Dar geriau, jei Drąsiaus Kedžio kūnas, palaidotas kaip neatpažintas, tik vėliau, pagal iškart paimtus DNR ir pirštų antspaudus, pagal pistoletą, būtų sensacingai identifikuotas. Ant supuvusio kūno niekas nepamatytų nei kraujosruvos, nei sumušimų. TEISĖSAUGA KVAILIAMS toliau sėkmingai pūstų miglą ir slėptų savo pačios supuvimą.

Tačiau norėdamas patikėti tokiomis versijomis turi turėti ypatingų savybių. Arba - labai svarų interesą. Didžioji visuomenės dalis tuo netiki. Ir nepanašu, kad artimiausiu metu patikės. Drąsius Kedys - valstybės neįgalumo auka – po mirties dar labiau sustiprino visuomenės herojaus statusą.

Drąsiaus Kedžio laidotuvės virto didinga žmogiškojo solidarumo manifestacija. Nebuvau to patyręs jau kelis dešimtmečius. Skirtingų, tačiau vienu kilniu tikslu krūvon susitelkusių paprastų žmonių jėga! Nuostabus reginys ir jausmas. Didinga atmosfera, kuriai, atrodė, padeda netgi pati gamta.

Juk šita minia susirinko apginti tai, kas šventa kiekvienam normaliam žmogui. Todėl tai jau nebuvo minia. Čia susibūrę žmonės patyrė tikrą nuskaidrinantį tragedijos katarsį.

Ir šalia atviro tėvo kapo stovinti maža trapi mergaitė. Ta pati, kuri ilgus mėnesius buvo rodoma per TV su uždengtu veidu, tarsi tai ji ir būtų didžiausia nusikaltėlė, kuriai turėtų būti gėda. Jai?

Ne! Iškrypėlių nuskriausta mergaitė šioje tūkstantinėje minioje neturėjo ko gėdytis. Čia ji buvo saugi kaip niekur. Ir prisimins tai visą gyvenimą. Nes ji matė stebuklingą vaizdą - virš žmonių galvų link kapo plaukiantį begalinį baltų gėlių srautą. Ji girdėjo tėčiui, it kokiam prezidentui, skirtus paskutinės pagarbos plojimus ir šūksnius: „Lietuvos didvyris“. Geriau taip mirti, nei kai kam gyventi su šlykštaus nusikaltimo našta.

Mergaitė atėjo čia procesijos priekyje ir iškelta galva. Laimei, ji negirdėjo prieš tai minioje vis nuskambėdavusios frazės: „Pedofilų valstybė“. Tolesnis šios mergaitės likimas parodys, ko verta mūsų valstybė. Ir ko verta mūsų visuomenė.

Gėda šioje minioje buvo sprunkančiam, į „Kaspervizijos“ laikus žiūrovus grąžinusios laidos operatoriui, kuris galėjo chrestomatiškai guostis: „Aš tik vykdau užduotį.“ Ir vis dėlto ši, Sąjūdžio laikus primenanti, minia liko ori iki galo.

Ši bendruomenė buvo liūdna, tačiau ne palūžusi. Atrodė - kaip ir prieš kelis dešimtmečius - kad čia gimsta naujos, teisingesnės, solidaresnės valstybės pradmenys. Galbūt drastiško Romo Kalantos poelgio ir maišto metais gimęs Drąsius Kedys - dabartinės valstybės auka - tapo tuo herojumi, kuris įkvėps apmirusią visuomenę pakilti į kovą už teisingesnę Lietuvą? Juk ir jis galėjo parašyti kažką panašaus: „Dėl mano mirties kaltinkit tik santvarką“.

Jonučių kapinėse, kaip kažkada Muzikinio teatro sodelyje, gimė naujos - ne tik laisvos, bet ir moraliai švarios, teisingos Lietuvos viltis. Aš tai mačiau žmonių veiduose, jų akyse, kuriose žvilgėjo ašaros. Ir net gyvenimo užgrūdinti, valingi vyrai to nesigėdijo. Nes jie verkė ne iš gailesčio sau.

Galbūt šitas viltis tuoj apdergs koks nors oficialus „pedofilų valstybės valstybininkų“ organas, įnirtingai saugantis supuvimo status quo, kaip svarbiausią savo gerovės sąlygą. Galbūt dar bus surasta daugybė legendą griaunančių įrodymų. Galbūt. Tačiau šitų įvykių įskelto žmonių vienybės ir pasipriešinimo jausmo jau niekas neatims.

Baisios tragedijos herojus Drąsius Kedys padarė daugiau nei bet kuris politikas. Minią jis pavertė už bendrą tikslą kovoti besirengiančia visuomene.

Valstybės auka. Auka valstybei.

.

2010 balandžio 15 d. priėmė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2, 10, 25, 27 straipsnių pakeitimo ĮSTATYMO PROJEKTĄ.
Projekto esmė:
Istorinė transporto priemonė – prieš 30 metų ar anksčiau pagaminta transporto priemonė, kuomet tokio modelio transporto priemonė nebegaminama mažiausiai 15 metų, saugoma bei prižiūrima originalioje bei eksploatacinėje būklėje, nesvarbu, kokia jos išliekamoji kultūrinė vertė.
Įstatymo pakeitimas įsigalioja nuo 2010 liepos 1 d.

.

Lenkų elito žūtis Smolenske – virpulį kelianti simbolika. Likimo simbolika. Koks rašytojas galėtų tai sugalvoti fantastinėje istorijoje? Ta pati Katynė po 70 metų! Panašus smūgis į tautos galvą. Prakeikta nuolatinių pralaimėjimų vieta.   

Tokios tragedijos vienija. Ir ne vien jos sukrėstą tautą. Visas pasaulis – didžioji jo dalis pirmą kartą – išgirdo ne vien apie šiandienos, o ir apie ilgai slėptą 1940-ųjų tragediją. Tai, ką buvo bandoma paneigti, iškilo viešumon su didžiuliu trenksmu. Lenkija ir Rusija vėl stojo akistaton. Ar mums tai ką nors reiškia?   

Lietuva visą savo tūkstantmetę istoriją plūkėsi tarp Lenkijos ir Rusijos, tarp Vakarų ir Rytų. Pamiršome, kad tarp Katynėje nužudytų buvo ir lietuvių. Ir netgi generolų.   

Smolenskas irgi yra savotiškas ženklas. Ilgą laiką šis miestas buvo svarbiausias Lietuvos forpostas Rytuose. Už trijų mėnesių amžiną atilsį Lechas Kačynskis ir Dalia Grybauskaitė turėjo vadovauti Žalgirio pergalės 600 metų jubiliejaus šventei. Vytauto vedami ten kovėsi ir Smolensko pulkai.
   

Simboliški apvalių datų tarpsniai. Žuvusių skaičiai: 96, iš kurių 88 aukščiausi oficialūs asmenys. Nejučiomis prisimeni puikią Normano Davieso knygą, kuri vadinasi: „DIEVO ŽAISLAS. Lenkijos istorija.“ Dievas ir toliau žaidžia.   

Žaidžia norėdamas sukrėsti? Besti į kažką pirštu? Duoti pamoką? 
   

Lenkams tai tikrai nenueis perniek. Galbūt ir daugiau rusų ims suvokti, kad visi bent iš dalies yra atsakingi už nusikaltimus, net jeigu jie padaryti esant diktatūrai. Galbūt ir mes kai ką pajutome. Galbūt šiandien pajutome, kad su lenkais esame susiję daug labiau nei su kokia kita tauta.    
   

Ir vėl likimo pirštas. Kaip ir beveik visi didieji lenkai, su lietuviais giminystės ryšiais susietas prezidentas Lechas Kačynskis dvi paros iki žūties lankėsi Lietuvoje. Gavo sprigtą iš mūsų Seimo dėl lenkiškos asmenvardžių rašybos. Priėmė tai su liūdesiu, tačiau santūriai, be krislelio tulžies. Kitaip nei kai kuri lenkų spauda.   

Prisipažinsiu – ir aš prie to kiek prisidėjau. Diskutuodamas ir balsuodamas buvau įsitikinęs, kad turiu labai svarių argumentų. Galbūt reikės juos dar kartą pergalvoti.   

Buvau beveik parašęs straipsnį, kuris turėjo vadintis kažkaip taip: „STOMA AR STOMMA?“ Įrodinėjau, kad žmogus sąmoningai pasirenka savo priklausomybę. Ir jeigu tu pasirinkai būti Lietuvos, o ne Lenkijos pilietis, privalai laikytis taisyklių. Tapti lietuviu! Kad ir lenkų ar rusų kilmės, bet lietuviu. Mano manymu, svetimos abėcėlės invazija ne šiaip į kasdienį raštą, o į pilietybės dokumentą griauna konstitucinę įvairiakilmės Lietuvos Tautos idėją.   

Kad būtų įdomiau, šį požiūrį grindžiau savo giminės istorija. Nors Renesanso lenkų istorikas Strijkovskis mini Herkui Mantui į pagalbą atskubėjusį Žemaitijos kunigaikštį Stumą, jau nuo 17 amžiaus imta rašyti Stomma. Matyt, taip atrodė didingiau. 
  

Prasidėjus tautiniam atgimimui, skirstantis į litvinofilus ir kitus, mano senelis vėl tapo Stoma. Kitos atšakos išsiblaškė po pasaulį, taip ir likusios su dviem „m“.  Stanislovas Stomma, kilęs nuo Kėdainių, Česlovo Milošo kaimynas, draugas ir bendramokslis Vilniaus universitete užsitikrino sau garbingą vietą Lenkijos istorijoje. Jis buvo vienintelis senatorius balsavęs prieš santvarkos pakeitimą Rusijos valia.   

Giminės istoriją tada norėjau baigti moralu. Pasirinkęs Lietuvos pilietybę, turi būti Tomaševskis, Talmontas ar Stoma, o ne Tomaszevski, Talmont ar Stomma. Nes nei vienas čia, kiek žinau, nėra atvykėlis iš Lenkijos. Visi mes esame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikuonys. Problema atsirado tik dėl trumpos istorinės klaidos. Juk per visą ilgą tūkstantmetį Vilnija Lenkijai yra priklausiusi tik kelis dešimtmečius.   

Nežinau ar blaivia galva galėsiu paneigti šiuos ir dar kitus argumentus, tačiau šiandien aš linkęs būti lenku. Iš pagarbos visiems žuvusiems Katynės apylinkėse. Iš pagarbos Lechui Kačinskiui – vienam didžiausių Europos politikų, kurių dabartinė Europa nesuprato ir nepripažino.   

Iš pagarbos kovai UŽ MŪSŲ IR JŪSŲ LAISVĘ. Juk mes esame iš vieno kelmo.  
 

Todėl šiandien manęs visai nepiktina baltų ir raudonų žvakių kilimas prie Aušros vartų. Ir gėlės – baltos, raudonos, baltos, raudonos… Atvirkščiai. Mane tai jaudina ir įkvepia, tarsi tikrą lenką.    

Šiandien aš ir esu lenkas su nuleista Trispalve.  

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

.

Artėjant savivaldybių rinkimams, vis dažniau pasigirsta populistinės kalbos, pasisakymai, klausimai Alytaus miesto merui ir ne tik. Natūralu, kad politikai mušasi į krūtinę ir stengiasi parodyti, kaip jie atstovauja eilinius gyventojus ir gina jų interesus. Darbas, ar darbo imitavimas kova prieš šiukšlių rinkliavą mieste bei rajone? Kaip atskirti politikuojantį politiką nuo dirbančio politiko?
Prieš (ne)teisėtą šiukšlių rinkliavą pastaruoju metu laikraštyje pasisakė Europarlamentaro Juozo Imbraso atstovė Jolanta Galakvoščienė, praėjusį savaitgalį pirmajame puslapyje klausimą merui uždavė Alytaus Liberalų sąjūdis. Pasisakančiųjų buvo ir bus daugiau. Norėčiau kad tie pavieniai šūkčiojimai susiburtų į bendrą darbo grupę ir paskelbtų bendras išvadas, į kurias turėtų atsižvelgti ne tik Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras, bet ir savivaldybių Tarybų nariai, kurie ir įteisino šią rinkliavą.
Pirmasis stojęs prieš (ne)teisėtą šiukšlių rinkliavą – buvęs Seimo narys Kęstutis Čilinskas. Jis Lazdijų rajono savivaldybę padavė į Kauno apygardos administracinį teismą. Pasibaigus Seimo nario įgaliojimams, bylą perėmė Seimo nariai Birutė Vėsaitė, Pranas Žeimys, Evaldas Jurkevičius, Aurelija Stancikienė ir aš. Tačiau praėjusių metų teismo nutartis gyventojams buvo nepalanki. Joje paskelbta, kad šiukšlių rinkliava teisėta.
Dėl analogiškos šiukšlių rinkliavos Klaipėdos savivaldybę į teismą buvo padavę Seimo nariai Evaldas Jurkevičius ir Irena Šiaulienė. Jie šiek tiek anksčiau už mus pralaimėjo šiukšlių rinkliavos bylą teisme. Tačiau Evaldas Jurkevičius teismo sprendimą apskundė Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui, kuris Kovo 29 dieną neskundžiama nutartimi iš dalies patenkino jo skundą: Klaipėdoje įvesta rinkliava už komunalinių atliekų išvežimą pripažinta iš dalies neteisėta. Jame teigiama, kad rinkliavos nuostatai pažeidė proporcingumo principą. Klaipėdos Miesto Taryba turės keisti savo sprendimą taip, kad gyventojams būtų suteikta galimybė mokėti už šiukšlių išvežimą ne tik pagal būsto plotą, o ir pagal deklaruotą šiukšlių kiekį. Teismas teigia, kad tam tikri rinkliavos nuostatos prieštarauja Viešojo administravimo įstatymui, tačiau tuo pat metu teigia, šiukšlių rinkliava pagal plotą nėra neteisėta. Teismo nutartis internete www.lvat.lt Bylos nr. A-525-471-2010.
Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras pagal sutartį su Alytaus rajono savivaldybe iki kovo 31 d. turėjo parengti ir paskelbti metinę ataskaitą apie komunalinių atliekų tvarkymą savivaldybės teritorijoje. Galbūt ji panaikins nepatenkintų gyventojų skleidžiamus gandus, kad ARATC valdymo aparatas išpūstas, vadovo atlyginimas siekia Seimo narių atlyginimus, įsigyti nauji automobiliai ir kt. Iki kovo 15 d. ARATC Alytaus rajono savivaldybei turėjo pateikti metinę finansinę atskaitomybę kartu su veiklos ataskaita ir audito išvada. Jeigu minėtų dokumentų ARATC nėra pateikęs, jis pažeidžia su Alytaus r. savivaldybe sudarytą sutartį (Alytaus rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimo ir vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą administravimo sutartis, sudaryta 2009 m. rugsėjo 30 d. Nr. 592).
Mano nuomone, turi būti peržiūrėtos atliekų išvežimo ir sutvarkymo kainos, kurios buvo paskaičiuotos Lietuvos ekonomikos pakilimo laikotarpiu ir galbūt nėra adekvačios šiandieninei situacijai. Taip pat atsižvelgiama į gamtos sezoniškumą: daugybė sodybų Alytaus ir aplinkiniuose rajonuose žiemą visiškai nelankomos ir jose šiukšlės nekaupiamos. Aiškiai įvardijamos lengvatos, kurios turėtų būti vienodos visose Alytaus regiono savivaldybėse. Kodėl Prienų rajone esanti negyvenama sodyba visiškai atleidžiama nuo šiukšlių rinkliavos, o Alytaus rajone už negyvenamos sodybos šiukšlių rinkliavą privaloma mokėti, nors abi savivaldybės sutartis pasirašiusios su tuo pačiu Alytaus regiono atliekų tvarkymo centru?
Tad gerbiami Tarybų nariai, politikai – prieš rinkimus (ir ne tik) ne politikuokime, o konkrečiai dirbkime.

.

Garsi Sovietų Sąjungos ir Rusijos disidentė Galina Starovoitova, kažkada Lietuvą yra pavadinusi Mažuoju Būgnininku. Taip ji apibūdino mūsų laisvės judėjimo poveikį griūvančiai imperijai, o vėliau ir pačiai Rusijos demokratijai.

 

Lietuva gali didžiuotis, kad būdama maža, tačiau stiprios dvasios, dalyvavo laisvės žygyje ir drąsiai vedė demokratinio pasaulio kariuomenę į pergalingą mūšį. Dovydas įveikė Galijotą.

 

Tačiau laikai keitėsi. Liberaliosios demokratijos frontas įstrigo klampiose eurazijinės Rusijos prieigose – Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje, Baltarusijoje. Revoliucinė dvasia pamažu blėso, o kai kur įsikūnijo į keistai deformuotus pavidalus.

 

Nedaug tikrosios laisvės dvasios liko ir pačioje Lietuvoje. Visa laimė, spėjome įstoti į ES ir NATO. Užsitikrinome formalią demokratiją ir formalų išorinį saugumą. Ir tada – galutinai išplerome ir atsipalaidavome. Tapome cinikai. Nesukūrėme jokios rimtos nei vidaus, nei išorės politikos vizijos. Praradome tikslą veikti. Įstrigome neurotinėje beprasmybės pelkėje.

 

Ir štai tokioje nykumoje atsirado viena stipri ir patraukli idėja. Lietuva vėl prisiminė savo didingą LDK praeitį ir anų laikų karžygišką misiją į Rytus. Įsivardijome regiono lyderiais – tiesa, ne kultūros, ekonomikos ar demokratijos kokybės, o noro padėti rytiniams kaimynams. Buvo sėkmingai anonsuotas Vilniaus dešimtuko įkūrimas, turėjęs dėti pamatą lyderystės misijai.

 

Deja, ši lyderystė baigėsi šnipštu. Kaimynai mūsų pastangų beveik neįvertino, o Vakarų Europa netgi mandagiai raukėsi. Čia neimsiu vertinti, ar mes padėjome demokratijos plėtrai į Rytus, tačiau sau patiems tikrai pakenkėme.

 

Kodėl taip atsitiko? Kodėl teisinga misija nedavė lauktų rezultatų? Atsakymas paprastas ir politologiškai labai pamokomas. Mes sulaužėme reikšmingą taisyklę: gera užsienio politika yra vidaus politikos tęsinys ir nacionalinio intereso sklaida.

 

Žinoma, nacionalinį Lietuvos interesą atitinka demokratijos plėtra į Rytus ir mes tiesiog privalome visą laiką tuo rūpintis. Tačiau rūpintis reikia nekenkiant patiems sau, o gal ir visam procesui. Tiksliausiai šituos dalykus jau ne kartą yra įvardijęs Kęstutis Girnius, buvęs „Laisvosios Europos“ žinių tarnybos vadovas, kurį įtarti prorusiškumu ar antiamerikietiškumu yra juokinga.

 

O juk JAV vaidmuo įstrigusioje mūsų misijoje į Rytus, kaip ir mūsų išsilaisvinime, buvo akivaizdus. Ir viena iš priežasčių čia – pasaulinės demokratijos revoliucijos idėja, kurią skelbė Amerikos naujieji konservatoriai. Mes turime būti dėkingi šiai vertybių sistemai už savo laisvę, tačiau antrosios Busho jaunesniojo kadencijos pabaigoje buvo padaryta klaidų. Bandymai remtis vien fizine galia, apleidus rūpestį pačia laisvės ir demokratijos dvasia, davė tik neigiamų rezultatų. Tai įvardijo ir patys liberaliosios revoliucijos teoretikai.

 

Esmę gerai apibūdino prezidento Obamos žodžiai atsiimant Nobelio taikos premiją: „Mes prarandame save, kai paminame kaip tik tas vertybes, dėl kurių kovojame.“ Žinoma, tai apima ir nelegalių CŽV kalėjimų kūrimą.

 

Todėl dabar Lietuvoje kilęs ginčas apie vertybių ir pragmatizmo konfliktą yra iškreipiantis esmę arba tiesiog demagoginis. Mažojo Būgnininko pergalingo žygio metu laisvės gynimas reiškė patį didžiausią pragmatizmą ir politinę išmintį. Politinis neatsakingumas ir nacionalinių interesų nepaisymas neturėtų būti slepiamas po irzlia vertybine retorika. Šią kaukę dažniausiai dedasi kito būdo susireikšminti nerandantys politikieriai ir ciniški savanaudžiai, spėję gerai pasišildyti, įgyvendinant regiono lyderystės strategiją tik jiems patiems pragmatiškai naudingu būdu.

 

Čia slypi ir galingo „valstybininkų“ klano šaknys. Galbūt jas aplaistė ir finansinius srautus bandžiusio audituoti Vytauto Pociūno kraujas. Sunku pasakyti, ar šis įtarimas bus kada nors patvirtintas, tačiau jau ir dabar aišku, kad demokratijos eksportas turėjo savo tamsiąją pusę. Mažojo Būgnininko misiją buvo perėmę korumpuoti cinikai.

 

Didžiausias Vakarų demokratijos sklaidos į Rytus paradoksas buvo tas, kad jos lietuviškieji agentai savo pačių šalyje elgėsi pagal tuos pačius eurazijinės valdomos demokratijos principus.

 

Naujos skaidresnės politikos stumiami į šalį pastarieji veikėjai vis dar kelia nemenką triukšmą. Tačiau jį turėtume atskirti nuo tokių Lietuvai nusipelniusių žmonių, kaip Sergėjus Kovaliovas ir Edwardas Lucasas kritikos. Įspėjimai apie Lietuvos užsienio politikos „šrioderizaciją“ verti dėmesio, nors ir nėra iki galo teisingi.

 

Mes turime skaidrinti savo vidaus politiką. Tik tada skaidri ir teisinga taps ir užsienio politika. Ji visų pirma turi ginti nacionalinius interesus. Juk „šrioderizacija“ reiškia parsidavimą Rusijai dėl asmeninės naudos. Su tikra politine išmintimi, pragmatizmu ir nacionalinio intereso gynimu tai neturi nieko bendra.

 

O kaip Mažojo Būgnininko misija? Ar dar įmanoma ją atnaujinti?

 

Aš tikiu – taip! Kai Lietuva sukurs veiksmingą demokratiją, kuri bus pavyzdys kitiems, ši diena išauš. Tačiau dar ne rytoj.

.

Mūsų Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra ryžtinga ir protinga moteris. Žinoma, ji nori būti populiari, tačiau nesibijo kalbėti aštriai ir elgtis, kaip jai pačiai atrodo teisinga. Ji stebina, o kartais net šokiruoja.  

 

Štai neseniai ji daugelį pribloškė prezidentūroje pasikabindama didžiulį Šarūno Saukos paveikslą „Lietuvos tūkstantmetis“. Komentaras irgi buvo originalus: „Norėjau, kad Lietuvos tūkstantmetis Prezidentūroje būtų paminėtas netipiškai, kad truputį visus sukrėstų.“

Šis Prezidentės žingsnis man patiko, tačiau žinau, kad ne visiems. Pikti liežuviai plakė, kad Dalia Grybauskaitė paveiksle įžvelgė pačią save.  Ten pavaizduota mergaitė, kuri žvelgia į didybės ir tragizmo kupiną mūsų istoriją ir tarsi simbolizuoja gražesnės ateities viltį, o gal ir pačią Lietuvą. Tačiau simbolika čia gali būti ir kita.

 Prisiminkime, kas Lietuvą labiausiai sukrėtė jos tūkstantaisiais metais? Sociologai sako, kad tai - Kauno pedofilijos byla. Sukrėtimas dar tęsiasi, tad galbūt Prezidentė, eidama pro paveikslą, galėtų įžvelgti ir naujų prasmių?

Esminėje paveikslo figūroje - nuo žiūrovų veidą slepiančioje ir į bjauriai apnuogintą Lietuvą žvelgiančioje mergaitėje - galėtume įžvelgti ir valstybės neteisingumo simboliu jau tampančią Drąsiaus Kedžio dukrą. Juk tragiškas šios mergaitės likimas liečia patį giliausią mūsų ligotos visuomenės gyvasties nervą.

Ką reiškia visas tūkstantmetis priešais tiriamą vienui vienos mergaitės žvilgsnį? Gal šią simbolinę sandūrą – mergaitė ir visuomenė, mergaitė ir valstybė, mergaitė ir mes – galime laikyti ta TIESOS AKIMIRKA, ties kuria sustingo ne tik didingo paveikslo siužetas, bet ir mūsų visų ateitis?

Ką mes, visuomenė galime pasakyti tai mergaitei. Kaip mes apsispręsime ir kas bus toliau? Ar tai ne mes kiekvienas atskirai ir visi kartu su savo praeitimi stovime dabar priešais mergaitės teismą?

Gal Prezidentė jaučia, kad šiame siužete ji yra ne tiek teisėja, kiek teisiamoji? Ką jai šnibžda maža mergytė, esanti ne vien vaikystės prisiminimuose?  

    

Mažos mergaitės šlykštaus išnaudojimo byla mus visus verčia išgyventi ribinę tiesos poreikio būseną. Kaip ir Šarūno Saukos paveikslas, kuris bando atskleisti tiesą, nepaisančią pompastikos, grožio ir tariamo padorumo. Galbūt, tiesa gali sugriauti visą bizantinį valstybės rūmą, tačiau tik ji ir yra amžinoji vertybė.

Jeigu rinktis reikės tarp tiesos ir rūmų grožio, kurioje pusėje būsi tu?

Ar pamatę save nemaloniai nuogus, mes norėsime pasikeisti? Ar įstengsime pakilti naujam, teisingesniam gyvenimui? Ar mūsų abejingumas nepasmerkia kartu su auka ir mūsų pačių?

Visa tai, kas dabar vyksta aplink Drąsiaus Kedžio mergytę, yra daug plačiau nei teisingas vienos bylos sprendimas. Esame tiesiog verčiami pasirinkti, ar ir toliau norime murdytis purviname piktnaudžiavimų, apgaulių, šmeižtų, kompromatų ir šantažo liūne, ar pagaliau drįsim pasakyti: GANA.

Ar ir toliau įvairiausi klanai klaneliai, dangstydami vienas kitą, kurs mūsų šalyje savo specifinį „teisingumą“? Ar pagaliau sveikoji visuomenės ir politikų dalis imsis ryžtingų veiksmų? Vardan mūsų vaikų ateities.

Vardan tos vienišos mergaitės. Kurioje pusėje stovi Tu, didingų rūmų Prezidente?

.

Esame nykstanti tauta. Iš tautų, turinčių savo valstybę Europoje, mes nykstame greičiausiai. Ir štai praėjusiais metais per mūsų šalį nuskriejo viltinga žinia. Po daugelio metų Lietuvoje mamos pagaliau ėmė gimdyti daugiau vaikų! Keliasdešimt metų žemyn svirusi gimstamumo kreivė pagaliau šoktelėjo aukštyn. 

 

Priežasčių čia gali būti įvairių, tačiau vieną jų mes tikrai žinome. Valstybėje pagaliau buvo atsiradę politinės valios ir pinigų labiau skatinti motinystę ir tėvystę. 

 

Deja, gerąja žinią netruko aplenkti blogoji. Taigi - krizė, ir pinigus reikia taupyti. Užmuškit mane, bet esu tikras - atsakingi ir toliaregiai politikai būtų pasvėrę šias dvi žinias ir pasakę: Taip, krizės metu turime taupyti visur, kur tik įmanoma. Tačiau šiukštu, NELIESKIME VAIKUČIŲ. Nes tai yra mūsų  ateitis. Nes tai - vienintelis mūsų tautos išlikimo garantas. 

 

Deja, šie balsai nebuvo išgirsti. Valdžioje persvėrė buhalteriškas ir technokratinis pradas. Ne tik iš valdžios, bet ir iš nemažos visuomenės dalies pasigirdo balsų: "O kodėl, kai visi turi susispausti, mamoms bandoma sudaryti šiltnamio sąlygas? Juk jos piktnaudžiauja!" 

 

Tenka pripažinti, kad kaltinimai piktnaudžiavimu, kai kuriais, tiesa, labai retais atvejais nebuvo iš piršto laužti. 

 

Mat politikai prieš dvejus metus sutartinai priimtame motinystės draudimo įstatyme (116 už, 1 susilaikė) įrašė vieną absoliučiai ydingą nuostatą (dėl jos apsispręsta bendru sutarimu!). Išmokos vaiko auginimo atostogoms pradėtos skaičiuoti pagal paskutinių trijų mėnesių atlyginimą. Visiškai suprantama, kad kai kurios mamos pasinaudojo akivaizdžia landa ir įvairiomis priemonėmis pasididino lemiamų trijų mėnesių pajamas. 

 

O ar jūs tokiu atveju nebūtumėte ieškoję galimybių prisidurti? Pagunda labai didelė. Kai per tris mėnesius gali užsitikrinti sau geras pajamas dvejiems metams, verta nertis iš kailio, argi ne? 

 

Viena ko aš visiškai neteisinčiau, tai fiktyvių firmų steigimo. Tačiau tokie keli atvejai buvo nustatyti ir be politikų raginimo. O mūsų atveju kalbame ne apie akivaizdų įstatymo pažeidimą, o tik apie pasinaudojimą juo. 

 

Kad būtų dar konkrečiau, imkime pavyzdį. Daugelis žiniasklaidos, o ir panašių profesijų darbuotojų tuo metu didelę dalį pajamų gaudavo apskritai be Sodros apmokestinimo. Taip jie buvo akivaizdžiai diskriminuojami, todėl bent kiek humaniškumo turintys darbdaviai prieš gimdymo atostogas perrašydavo darbo sutartis, kad moteris spėtų gauti reikiamą "sodrinį" atlyginimą. 

 

Praėjusį pavasarį įstatymo spraga buvo pastebėta ir pataisyta. Dabar išmokos skaičiuojamos jau nuo metų trukmės atlyginimo. Galima būtų nusiraminti. Politikai klaidą ištaisė, daugiau piktnaudžiavimų nebus. Tačiau kai kuriems buvusiems ministrams labiau rūpėjo ne įstatymą kuo greičiau taisyti (juk irgi balsavo), o kreiptis į prokuratūrą ir reikalauti, kad pinigai būtų grąžinti į Sodrą. 

 

Biudžetas aukščiau visko! O viena kita nuo streso persileidimą patyrusi mama juk nieko tokio, ar ne? Pati kalta, kad politikų klaidomis išdrįso pasinaudoti! 

 

Beje, kai kuriose civilizuotose šalyse, išprovokavimas nusikalsti, net jei provokacijos objektas yra pareigūnas, apsaugo nuo bausmės. Dėl pareigūnų nebūčiau toks atlaidus, tačiau šiuo atveju akivaizdžiai provokuojamos buvo besilaukiančios mamos. Todėl paleisti prieš jas visą dehumanizuotą mūsų teisinę mašiną yra tiesiog amoralu. Ir jokie autoritetai neįtikins manęs, kad yra atvirkščiai. 

 

Taigi, sudėkime taškus. Grubią klaidą padarė politikai. Kai kurios mamos, nepažeisdamos įstatymų, ta klaida pasinaudojo. Daugeliu panašių ir netgi rimtesnių atvejų galingesni piktnaudžiautojai išvengia atsakomybės. Juk "vsio zakonno"! Tačiau šiuo ypatingai subtiliu atveju tie patys politikai privertė bestuburę (kai neliečiamas jos klano interesas) teisėsaugą imtis tikslinių veiksmų prieš apibrėžtą ir lengvai pažeidžiamą žmonių grupę.  

 

Toks valdžios elgesys būdingas tik totalitariniams ir panašiems rėžimams. Beje, dalis pototalitarinės visuomenė yra linkusi gerbti kaip tik tokią dehumanizuotą valdžios veikimo paradigmą. 

 

Sako, visas pasaulio turtas nevertas vienos vaiko ašaros. O čia jau ne vien ašaros. Čia ir negimę kūdikiai, ir iškankintos nėščios arba maitinančios mamos. Ką bekalbėti apie galimybę kartu su vaikeliu atsidurti kalėjime!? 

 

Ir kas dėl to kaltas? Argi ne visų pirma politikai? Tie, kurie priėmė provokacinę nuostatą, o po gerų metų ėmė ir pamišo dėl biudžeto bet kokia kaina! 

Tačiau ar jau esate girdėję bent vieną atsiprašymą?

Tad atleiskite, mamos! Nes jau vien todėl, kad esate, jūs nusipelnote gyventi geresnėje visuomenėje. Kaip ir Jūsų gimę - o ir negimę - kūdikiai, nusipelnė ateiti į daug geresnį pasaulį. 

Gal bent po dvidešimties metų ši šalis įstengs pasikeisti?  

.

Apibendrindamas pirmuosius darbo LR Seime metus, parengiau trumpą 7 psl. veiklos ataskaitą. Taupydamas lėšas ir nedalindamas jos visiems kam reikia ir nereikia, nusprendžiau dokumentą pateikti elektroniniu būdu.
Joje kreipiuosi į rinkėjus, pateikiu trumpą pareigų aprašymą, parlamentinės veiklos aktyvumo statistiką, bei kitą informaciją susijusią su darbu ir pareigomis. Ataskaitoje pateikiau renginių, kuriuose dalyvavau, kalendorių. Per metus jų būta per pusantro šimto, neskaitant tiesioginės darbo veiklos Seime! Ataskaitoje taip pat padėkoju visiems, kurie prisidėjo prie mano organizuotos akcijos „Užprenumeruok laikraštį savo bibliotekai“.

Parsisiųsti ataskaitą galite čia.
Ji taip pat pateikiama Seimo svetainėje www.lrs.lt

.

Valdžios keičiasi, o stebuklai Lietuvoje tęsiasi. Unikali šalis, nieko nepadarysi. Prieš keleta metų daug žinantis šios šalies saugumietis buvo išsiųstas į

 

Baltarusiją ir ten tragiškai žuvo ypatingai keistomis aplinkybėmis. Ir ką? Ogi nieko. Nei Prokuratūra, nei Saugumo departamentas neparodė jokio noro skubiai tirti labai įtartiną valstybės pareigūno mirtį. Net savi ekspertai nebuvo nusiųsti. Pasitenkinta baltarusių išvadomis.

 

     Maža to. Visuomenėje kilus triukšmui, apie tą anksčiau tik teigiamai charakterizuotą pareigūną buvo paleista šmeižto banga. Paskelbta apie jo bute rąstus moters paltus ir panašių dalykų. Išaiškėjo, kad šios absoliučiai amoralios šmeižto kampanijos ėmėsi tų pačių institucijų vadovai. 

 

     Jau vien tai bent kiek mąstančiam žmogui turėjo kelti pagrįstų įtarimų. Kodėl buvo taip neadekvačiai elgtasi? Ką bandyta nuslėpti? Visa tolesnė bylos istorija įtarimus tik stiprino. Pradėtas Seimo tyrimas rodė, kad po slaptumo uždanga valstybėje vyksta labai bjaurūs dalykai.

 

     Tąsyk viešumas davė daug naudos, tačiau esminių pokyčių institucijose neįvyko. Prokurorai pasakė – pamirškit viską! Teisingumo valstybėje nepadaugėjo.   

    

 

     Ir štai – pernai visuomenę sukrėtęs pedofilijos skandalas. Kiekvienam mąstančiam ir širdį turinčiam žmogui, kuris prisivertė pažiūrėti Drąsiaus Kedžio išplatintus įrašus, akivaizdu – pedofilija buvo. Atrodė, kaltininkai ranka pasiekiami. Tačiau ne! Net ir įsikišus politikams, tyrimas nepajudėjo. Gynyba pasirodė labai gerai organizuota, turinti didžiulę įtaka teisėsaugai ir, žinoma, pinigų.

 

     Prieš žmogžudyste įtariamą Drąsių Kedį ir jo artimuosius, kurie tarsi ir nesuteikė tam jokio pagrindo, prasidėjo įnirtinga, dažniausiai nesunkiai įrodomu melu grįsta šmeižto kampanija. Ji tęsiasi iki šiol ir tik stiprėja, neišvengiamai artėjant svarbiausiems bylos sprendimams.

 

     Nepaisant visų daugiau į emocijas nukreiptų nesąmonių, koks būtų svarbiausias pedofilijos neigėjų argumentas? Jis labai paprastas – mergaitė buvo primokyta! Tik šiam argumentui pasitvirtinus, pedofilijos faktas būtų atmestas. Tačiau jo patvirtinti neįmanoma.

 

     Galbūt įmanoma įsivaizduoti išprotėjusį tėvą, kuris primokytų savo vaiką kalbėti baisius dalykus. Tačiau patikėti, kad visa normali giminė, seneliai, sesuo su vyru, tetos ir taip toliau, vieningai susitarę, dalyvauja tokioje kraupioje kvailystėje!? Ir kokia būtų jų motyvacija? Padėti pamišusiam tėvui, kuris visam gyvenimui sutraumavo savo dukrelę? Kas gali patikėti šia absurdiška pedofilų gynybos versija?

 

     Tačiau pasirodo – tikinčių yra! Įtariamas pedofilas beveik kasdien braukia ašarą TV ekrane. Ne, tai nėra laidos, kuriose išklausomos visos pusės. Tai laidos tendencingai derintos su įtariamu pedofilu ir jo gynėjais! Bet tai dar būtų tik žurnalistikos, o ne pasaulio pabaiga. Reikalas čia daug baisesnis. Tos laidos  akivaizdžiai derintos su teisėsaugininkais, o gal ir jų pačių inspiruotos!

 

     Čia jau gerokai pranoktas netgi Vytauto Pociūno atvejis. Ieškantys teisingumo organizuotai ir įžūliai šmeižiami. Grubų, beveik demonstratyvų spaudimą jie patiria ir iš teisėsaugos institucijų.

 

     Labai norėčiau klysti, bet iš to, kas dabar vyksta, išvadą galima padaryti tik vieną. Prokuratūra ne tik ir toliau visai nesirūpina pedofilijos įkalčių surinkimu, o atvirkščiai – daro viską, kad pedofilijos skandalas būtų užgniaužtas.

 

     Kodėl?

 

     Paklauskite generalinio prokuroro.

 

     Tačiau šitą paslaptingų aukštybių gyventoją pasiekti nėra taip lengva. Čia tik normaliose valstybėse didžiausio metų skandalo kaltininkai, kol tiesa nepaaiškės, kiekvieną savaitę stovėtų prieš visuomenę ir aiškintųsi, kas vyksta.

 

     Šioje aklinoje teisėsaugininkų valstybėlėje, kaip sovietiniais laikais, - viršininkai, o ne visuomenė sprendžia, ką galima kalbėti, o ko - ne. Ir žinoma, čia sakoma tik tas, kas tinka galingiesiems. Jeigu slaptiesiems Lietuvos viršininkams geriau, kad pedofilijos šalyje nėra, jos ir nebus.

 

     Tegu žmonės virtuvėse pasakoja istorijas apie pedofilus Seimo narius ir kitus aukštus pareigūnus. Juk tai tik gandai, ar ne? O tiesa čia niekam nerūpi. Nei dabartiniam, nei juolab ankstesniajam, ekrano nevengiančiam, generaliniam prokurorui, kurio labai įtakingas bendražygis irgi atsidūrė nepavydėtinai subtilioje situacijoje.    

 

     Tarsi, visi turėtų būti suinteresuoti, kuo greičiau išsiaiškinti teisybę? Tačiau ne!

 

     Byla tyliai vilkinama, o garsiai šaukiama, kad pedofilijos čia ir būt negali. Visuomenė vėl ruošiama priimti akivaizdų melą.

 

     Užmirškite mergaitės pasakojimus. Užmirškite viską! Užmirškite ir antrąją galimai prievartautą mergaitę. Ji taip gerai paslėpta, kad iš visos istorijos tuoj neliks net pedofilijos aido.

 

     Nepagaunamasis Aidas aukštybėse ir Ūsas, kuris tik mergaitei rodytoje nuotraukoje turi ūsus, tuoj taps tautos folkloru. Kaip ir drąsus svieto lygintojas Drąsius.   

   

 

     Viskas pamažu virs senomis pasakomis.

 

     Juk šioje šalyje pedofilijos nėra. Tai unikali šalis! Čia kartais atsiranda tik pavienių asocialių pedofilų.

 

     Brangios vaikų prostitucijos čia nėra ir būt negali. Juk tada galėtum įtart, kad vaikučiais naudojasi ir kai kurie šios šalies galingieji. Ir kad jie gina vienas kitą, užnuodydami savo smarve visą valstybę.

 

     Jeigu taip, tai JIE šitą šalį ir valdo…

 

     Ar dar ilgai?

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

.