Arvydas Jockus, „Valstiečių laikraštis“

- Siekdama subalansuoti valstybės finansus Vyriausybė prieš metus padidino mokesčius, jie sunkmečio prislėgtam verslui tapo papildoma našta. Ar pripažįstate, kad Vyriausybė suklydo: valstybė planuotų pajamų nesurinko, o dalis verslo pasitraukė į šešėlį?

- Norėčiau priminti aplinkybes, kuriomis buvo priimti šie sprendimai. Praėjusių metų pabaigoje artėjo gili krizė. Besiformuojanti Vyriausybė tą krizę numatė tada, kai daugelis dar kalbėjo apie ekonomikos augimą.

Tuo metu buvo nuspręsta priimti du įstatymų paketus. Vieną – fiskalinių priemonių, siekiant konsoliduoti biudžetą, kadangi vien pirmąjį 2009 metų pusmetį grėsė 8 mlrd. litų biudžeto skylė ir būtų sutrikusios bet kurios išmokos iš valstybės biudžeto. Antra, Vyriausybė iškart numatė pagalbos priemones verslui.

3 proc. sumažintas fizinių asmenų pajamų mokestis suteikė papildomą stimulą mūsų eksportui, nes krintantis darbo jėgos apmokestinimas turi įtakos produkcijos savikainai. Padidintas pridėtinės vertės mokestis (PVM) negulė ant verslo pečių, tai – daugiau vartotojų mokestis. Beje, PVM yra socialiai teisingas, nes daugiau moka tas, kuris daugiau vartoja.

Latvija ir Estija ėmėsi lygiai tokių pačių priemonių. Tačiau, manau, buvo padaryta klaidų papildomai apmokestinant smulkųjį verslą.

- Bet turbūt sutiksite, kad dalis verslo po tokių sprendimų pasitraukė į šešėlį?

- Taip, į šešėlį įmonės traukiasi, tačiau buvo daroma viskas, kad tas procesas būtų kuo lėtesnis. Per metus mokestinėmis paskolomis pasinaudojo beveik 400 Lietuvos įmonių. Bendras mokesčių atidėjimas siekia apie 136 mln. litų. Tai, kad daugėja mokestinę paskolą siekiančių gauti įmonių, rodo, jog Lietuvos įmonės ne traukiasi į šešėlį, o naudojasi legaliomis galimybėmis išgyventi sunkmetį. Vien dėl šios galimybės šalyje išsaugota dešimtys tūkstančių darbo vietų.

- Tačiau daugelis verslininkų ir toliau skundžiasi, kad verslo aplinka šalyje jiems labai nepalanki. Pradėti verslą sudėtinga, o jį pradėjusieji negali atsiginti siautėjančių kontrolės institucijų, kurių šalyje yra net 152. Lietuvoje gajus išankstinis įsitikinimas, kad verslas visada nori apgauti, apvogti, todėl tam reikia užkirsti kelią. Niekaip nepanaikinama Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba, verslininkų net praminta „gestapu“. Kas per metus padaryta, kad verslui aplinka būtų palankesnė, o visokių suvaržymų ir kontroliuojančių institucijų sumažėtų?

- Atskiroms verslo gerinimo sritims nagrinėti „Saulėtekio“ komisija yra sudariusi darbo grupes iš ministerijų ir verslui atstovaujančių atstovų. Daugiau kaip 100 šių grupių teiktų pasiūlymų jau tampa teisės aktais, kurie bus palankūs verslui.

Daug metų dirbau versle ir žinau, kokį stresą sukelia, kaip darbą paralyžiuoja bet kurios kontroliuojančios institucijos atstovų apsilankymas įmonėje. Prieš gerą mėnesį kartu su teisingumo ministru Remigijumi Šimašiumi sudarėme darbo grupę peržiūrėti verslą kontroliuojančių institucijų veiklą. Pasiūlymai jau pateikti Vyriausybei. Pagal parengtas gaires iš dabar veikiančių beveik 80 inspektuojančių institucijų turėtų likti tik 8.

Vadovaujamės Jungtinės Karalystės modeliu, kuris yra labai patrauklus ir patogus verslui. Iš šios šalies atvykstantys verslininkai stebisi, kad Lietuvoje verslui plėtoti pirmiausia trukdo kontroliuojančios institucijos. Be to, jos yra ir didžiulis korupcijos šaltinis.

- Ar nesibaiminate, kad šie pasiūlymai gali įstrigti Seime? Ne paslaptis, kad nemaža dalis Lietuvos politikų verslininkais nepasitiki. Seime, kaip ir daug kur Lietuvoje, požiūris į verslą yra neigiamas.

- Sumažinti kontroliuojančių institucijų skaičių užtenka Vyriausybės sprendimo. Manau, kad, sukūrus aiškią inspektuojančių institucijų sistemą, Seimo nariai pamatys šių sprendimų teikiamą naudą verslui, ekonomikai ir pakeis kartais nepalankų požiūrį į verslą.

Esant krizei šis požiūris ir taip po truputį keičiasi. Visi puikiai suprantame, kad verslas yra darbo šaltinis. Valstybė nekuria darbo vietų, jas kuria verslas. Pinigai pensijoms, socialinėms išmokoms taip pat nekrinta iš dangaus. Juos į biudžetą suneša verslas. Todėl tokį verslą, kuris moka mokesčius, sąžiningai dirba, yra atsakingas ir rūpinasi savo darbuotojais, turėtume gerbti ir mylėti.

Man labai patiko vieno Klaipėdos įmonės vadovo žodžiai. „Anksčiau į mane žiūrėjo kaip į sukčių, godų žmogų. Vieną dieną prieina kaimynas mokytojas ir klausia, kaip sekasi mano įmonei. Net nustėrau. Kaimynas priminė premjero paaiškinimą, kad dabar verslui sunku, todėl nėra pinigų mokytojų algoms ir pensijoms“, – šypsojosi vyras.

Šiandien jau daugelis supranta tai, kas seniai buvo aišku patiems verslininkams.

- Ar lietuviai, Jūsų nuomone, verslui imlūs žmonės?

- Manau, kad taip. Net krizės sąlygomis mes gana lanksčiai persiorientuojame. Pavyzdžiui, mūsų transportininkai, po didžiulio kritimo pirmąjį šių metų ketvirtį, restruktūrizavo įmones, dalį srautų nukreipė iš Rytų į Vakarų rinkas ir jau pradeda rodyti gana aiškius atsigavimo ženklus.

Atsigauna ir eksporto sektorius. Atmetus naftos produktų ir naudotų automobilių eksporto į Rytus sektorių, mūsų eksporto rodikliai nuo ikikrizinio laikotarpio susitraukė apie 15 proc. (vienu metu buvo apie 36 proc.). Kiekvieną mėnesį Lietuvos eksporto rodikliai gerėja. Manome, kad kitų metų viduryje ar vasaros pabaigoje galime pasiekti ikikrizinius rodiklius.

- Verslininkai ir premjeras Andrius Kubilius skirtingai vertina krizės plėtojimosi kreivę: premjerui „juodžiausias krizės košmaras – jau praeityje“, verslininkai mano, kad košmaras dar laukia vasario ar kovo mėnesį. Žurnalas „The Economist“ prognozuoja, kad kitais metais Lietuvos ekonomika smuks labiausiai pasaulyje (BVP sumažės 3,5 proc.). Kokios Jūsų prognozės?

- Man tenka nemažai bendrauti su verslu. Eksportuojanti pramonė džiaugiasi gerėjančiais rezultatais. O dirbantys vidaus rinkoje nusiteikę pesimistiškai. Tačiau labai aiškiai suvokiame, kad pagrindiniai mūsų makroekonomikos varikliai yra eksportas ir pramonė. Per Rusijos krizę būtent jie po metų ar pusantrų užkūrė ir vidaus vartojimo variklį. Taip bus ir dabar. Eksportas trečią ketvirtį pradėjo kilti į viršų. Todėl realiai pagerėjimo vidaus rinkoje galime tikėtis kitų metų pabaigoje. Bet sutinku, kad patys sunkiausi mėnesiai, be abejo, bus kitų metų vasaris ir kovas.

- Bus blogiau nei dabar?

- Sunkiau nebus. Ko gero, didžiausia problema yra mūsų pabjurusios nuotaikos. Žmones slegia ir tai, kad žiemą padidėja šildymo išlaidos, kurios mažina vartojimą, apkarpytos socialinės išlaidos. Tačiau noriu pabrėžti, kad visi šie žingsniai labai svarbūs mūsų ekonomikai. Tikiu, kad tai, ką mes padarysime per šį sunkų laikotarpį, duos rezultatų 2010 metų gale ir 2011-aisiais.

- Didžiulę grėsmę valstybei kelia didėjantis nedarbas, bedarbių – jau ketvirtis milijono. Apsidrausdami darbuotojus atleidžia net ir finansiškai pajėgūs darbdaviai. Kokius svertus Vyriausybė numato naudoti, kad suvaldytų šį procesą? O gal tiesiog pasyviai stebite situaciją laukdami ekonomikos atsigavimo?

- Nedarbas ateinančiais metais turbūt bus pagrindinis iššūkis, su kuriuo susidurs mūsų valstybė. Todėl visos pastangos bus nukreiptos įveikti šią problemą.

- Ką žadate daryti?

- Atnaujinsime mikrokreditų programas. Planuojame, kad kitais metais kiekvienai naujai įmonei bus suteiktas 6 tūkst. litų paslaugų paketas. Rengiamės pasiūlyti iki 90 tūkst. litų kreditus bedarbiams verslui pradėti. Taip pat planuojame sukurti socialinės paslaugų įmonės reglamentą. Tokios įmonės teiktų paslaugas neįgaliesiems ar vaikams. Daugelyje Vakarų valstybių tokios įmonės sudaro apie 5 proc. ekonomikos.

- Kada realiai nedarbo kreivės kilimas galėtų sustoti?

- Prognozė dėl nedarbo turbūt yra pats nedėkingiausias dalykas. Be abejo, daug priklausys, kokių aktyvių priemonių imsis Vyriausybė. Norime tikėti, kad minėti vasario ir kovo mėnesiai būtų tas laikas, kai įvyks persilaužimas į gera.

- Prancūzija planuoja pasiskolinti 35 mlrd. eurų (apie 121 mlrd. litų), kurie būtų investuoti į ūkio sritis, turinčias paspartinti šalies ekonomikos augimą. Kokiomis priemonėmis mūsų valdžia ketina skatinti ekonomiką kitais metais? Skolintis kaip prancūzai neketinate?

- Mes ir taip daug skolinamės biudžeto deficitui dengti. Ekonomikai skatinti naudojame ES lėšas. Šiemet jų bus panaudota iki 4 mlrd. litų. Ateinančias metais iš ES struktūrinių fondų planuojame į šalies ekonomiką įlieti net 8 mlrd. litų. Tai milžiniška suma.

Daugiau kaip 1200 Lietuvos įmonių jau gavo smulkius kreditus (nuo 175 iki 350 tūkst. litų) ar garantijas paskoloms. Bus teikiamos vadinamosios „didžiųjų kreditų“ paskolos – iki 5,2 mln. litų. Diegiamas lengvesnis mechanizmas kurti naują verslo įmonę.

Mūsų biudžeto išlaidos nėra reikšmingai sumažėjusios, tačiau jos mažesnės todėl, kad didžiulės lėšos skiriamos investicijoms: infrastruktūrai, verslo kreditams. Būtent tos lėšos ir turėtų lemti kitų metų gale geresnį mūsų ekonomikos vaizdą. Tikiu, kad bendromis pastangomis ištrauksime šalies ekonomikos vežimą iš griovio ir pastatysime ant kelio.

.

Šiuo metu daugelis bandome įvertinti praėjusius metus bei nuspėti ateitį. Štai ir aš drįstu siūlyti Jums savo subjektyvų žvilgsnį. Gal bus įdomu? Juk esu šioks toks valdžios namų gyventojas. Tačiau didžiuotis tikrai nėra kuo. Seimas jau sumušė visus nepopuliarumo rekordus ir tapo kone Prakeiktųjų namais.

 

     Betgi pažiūrėkime, ką šitas Seimas ir jo sudaryta vyriausybė padarė gera ar bloga. Ir svarbiausia: ką reiktų daryti kitaip?

 

     Kadangi būsiu pakankamai kritiškas, noriu iškart apsibrėžti kritikos ribas ir pateikti esminę nuostatą. Dabartinė valdančioji Seimo dauguma turi daugybę trūkumų. Tačiau paradoksas: ją palaikyti verčia jos problemiškumas.

 

     Pokyčiai į geresnę pusę neįmanomi atmetus lemiančią dabartinės valdžios dedamąją – Tėvynės Sąjungą. Tuo nesunkiai įsitikintume, panagrinėję visas įmanomas valdžios dėliones be TS-LKD. Taigi, šitas garvežys turės traukti visą kadenciją, nors kai kuriuos koalicijos vagonus būtų galima ir pakeisti.

 

     Prezidentė labai teisi teigdama, kad Andriaus Kubiliaus vyriausybė tiesiog neturi alternatyvos, nes „nė viena politinė jėga, kol kas nėra pateikusi konstruktyvių siūlymų.“

 

     Kai kas sako – reikia naujų Seimo rinkimų. Išvaikykime didžiąją dalį „Kvailių laivo“ personažų! Gal ir būtų gerai, tačiau apsidairykime aplink. Kas ten stovi krante ir garsiausiai rėkia, kad tik jie būtų geriausi skęstančio laivo kapitonai? Tai – praeities veikėjai, seniai sudegusio teatro artistai.

 

     Žinoma, šio Seimo personalinė sudėtis gana apgailėtina. Bet tai – visos politinės sistemos bėda. Tikros partinės demokratijos mechanizmas niekaip neįsisuka. Galbūt krizės iššauktas pilietinis aktyvumas pamažu sukurs sąlygas bent po trejų metų turėti kokybiškesnius rinkimus? Tačiau kol kas reikia tenkintis tuo, ką turime.

 

     TS-LKD vadovavimas pateisina seną posakį: politikoje dažniausiai tenka rinktis iš visų galimų blogybių pačią mažiausią. Tarp didžiųjų politinių jėgų Tėvynės Sąjunga vis dėlto yra mažiausiai korumpuota. Be to, palyginus su rimčiausia konkurente - socialdemokratų partija, Tėvynės Sąjunga daug mažiau atstovauja mūsų valstybėje pernelyg įsigalėjusios  biurokratijos interesams.

 

     Tačiau ką daryti, kad to politinio blogio būtų dar mažiau? Akivaizdu, kad stalčiuose per ilgai užsigulėjo antikorupcinių įstatymų paketas. Pasiekus didžiąją pergalę – stebėtinai sėkmingai išardžius trigalvį Leo.lt slibiną – būtina sukurti sistemą, kurioje tokie dariniai apskritai negalėtų atsirasti.

 

     Reikia pagaliau išeiti iš stresinės būsenos ir ryžtingai imtis ilgai žadėto teisingumo reikalų. Pirmieji žingsniai jau žengti. Tačiau 2010-uosius tiesiog reikėtų paskelbti TEISINGUMO METAIS. Susiveržę diržus, žmonės nebus tokie pikti, jei matys valdžios pastangas tvarkytis teisėsaugos ir teisėtvarkos srityse. Ekonomikos problemos čia neturėtų kenkti. 

 

     Būdama kompromisinėje koalicijoje TS-LKD turėtų labiau galvoti apie savo vertybes ir tapatybę. Konservatoriškoms nuostatoms svetimas formalių reformų šėlsmas, kuris dažniausiai tik pridengia vidinę tuštumą ir nežinojimą, ką daryti. Teisingumo ir kitos institucijos dirba blogai ne todėl, kad jų struktūra ar priklausomybė netinkama, bent dėl ten įsišaknijusio sovietinio mentaliteto. Struktūros keičiasi, tačiau žmonės ir jų prisitaikėliškos nuostatos lieka tos pačios. Lemia ne forma, o turinys.

 

     Labiausiai permainų išsiilgusių sričių – sveikatos ir švietimo – atidavimas liberalams irgi kelia didelių problemų. Sveikatos sistema formaliai reformuojama, tačiau apie visuomenę nuodijančią korupciją net nebešnekama.

 

     Mokslo ir studijų reforma, vykdoma pagal tarsi „liberalų“, tačiau tik posovietinėse šalyse žinomą „krepšelių“ principą, netrukus parodys savo vaisius. Jie gali būti tokie kartūs, kad jaunimui beliks užsienio universitetai arba juodadarbių dalia.

 

     Atrodo, kad postsovietinis „liberalizmas“ apskritai yra didžioji šios koalicijos bėda.

 

     Ar jau atsakyta į klausimą, kodėl kaip tik Baltijos šalys tapo didžiausiomis krizės aukomis? Prezidentė nurodė vieną svarbią priežastį. Pasaulinė krizė sutapo su Baltijos šalių ekonomikos perkaitimu, todėl recesijos smūgis padvigubėjo. Tačiau kodėl ne tik prastai valdytų Lietuvos ir Latvijos, bet ir visų giriamos Estijos ekonomika perkaito?

 

     Bandydami suprasti, turime atsakyti sau, kuo gi mes skiriamės nuo tų vidurio Europos šalių, kurios krizę įveikia lengviau, tarkime, Lenkijos ar Slovėnijos? Sakoma, kad Lenkiją gelbsti svyruojantis zloto kursas. Tačiau Slovėnija turi eurą ir negali pati didinti pinigų emisijos.

 

     Todėl atsakymas akivaizdus. Krizę lengviau įveikia šalys, kurios yra labiau socialiai atsakingos. Liaudiškai kalbant, į duobę mus įtraukė laukinis kapitalizmas. Tai tas pats postsovietinis „liberalizmas“, kuris į žmogų žvelgia tik kaip į instrumentą arba į kliūtį „teisingiems“ dėsniams įgyvendinti. 

 

     Verta susimąstyti, kodėl tarp pokomunistinių šalių geriausiai laikosi į gerovės valstybę orientuota ir didžiausią procentą BVP per biudžetą perskirstanti Slovėnija? Laukinio kapitalizmo ideologija patyrė fiasko visame pasaulyje. Tačiau Lietuvoje juo vis dar kai kas tiki taip pat aklai, kaip ir Laisvosios rinkos instituto dogmomis su jų kasmet sizifiškai ridenamu laisvės nuo mokesčių akmeniu.

 

     Todėl ir šiai vyriausybei 2010-aisiais būtina drąsiau vadovautis sveiko konservatizmo ir socialiai jautrios krikščioniškosios demokratijos vertybėmis. Ar į dogmatinį liberalizmą labiau linkusiam Andriui Kubiliui tai pagal jėgas? Ar jis sugebės įveikti savo užsispyrimą ir daugiau atsižvelgti į partijos bei frakcijos apačiose bruzdančių kitaminčių nuomonę? Pagaliau – į šoko terapiją jau kelis kartus iškentusios visuomenės šauksmus?

 

     Į šį klausimą aiškaus atsakymo neturiu, tik viltį. Tačiau akivaizdu, kad artimiausiu metu kai kieno labai geidžiamas nepopuliaraus premjero pakeitimas yra neįmanomas. Nelygstamas ir jo autoritetas partijoje. Iš tikrųjų, Andrius Kubilius turi daug gerų savybių. Svarbiausia, yra sąžiningas, o tai mūsų politikoje jau labai daug.

 

 

     Išskyrus Ireną Degutienę, labiau krikdemiškame flange tinkamų lyderių nematyti. O pastaroji garbingoje Seimo pirmininkės kėdėje jaučiasi geriau nei alinančiame politinių kovų fronte. Galbūt realios naudos ims duoti parlamentinės kontrolės stiprinimas ir didesnė vykdomosios valdžios atskaitomybė Seimui?

 

     Beje, Irena Degutienė yra labai tiksliai įvardijusi didžiausią šios vyriausybės problemą. Tai – bloga komunikacija. Tiek vidinė, tiek išorinė.

 

     Atrodo, kritika buvo išgirsta ir premjero aplinkoje atsirado tikrų tos srities specialistų. Rezultatus pamatysime. Artimiausių savaičių uždavinys – atkurti tinkamus ryšius su visuomene.

 

     Nemažiau svarbus ir vidinis komunikavimas partijoje, sprendimų išdiskutavimas, gerų iniciatyvų palaikymas. Jau dabar akivaizdus pavojus pakartoti valdžią paėmusio Sąjūdžio ir Tėvynės Sąjungos, laimėjusios 1996 metų rinkimus, klaidas.

 

     Po triuškinamų pergalių sekdavo skaudūs pralaimėjimai. Viršūnei atitrūkus nuo apačių, prasidėdavo skaidymasis ir byrėjimas. Lyderiams pasinėrus į valdžios problemas, antrasis ir trečiasis ešelonai tapdavo niekam nereikalingi. Dabar situacija ima grėsmingai kartotis. Ir čia artimiausias laikas gali tapti lemiamas. 

 

     Tai nėra siauros partinės problemos. Manau, kad dabar konservatoriams ir krikščionims demokratams ypatingai reikia visuomenės dėmesio ir palaikymo. Viešoji nuomonė turi būti griežta, bet teisinga. Ilgai lauktas pilietinis aktyvumas turi būti kuriantis, o ne griaunantis.

 

     Antraip ne tik šitas Seimas, bet ir visa mūsų valstybė taps Pasmerktųjų namais.

 

     Gerų Jums atsigavimo metų! Ir teišsipildo šviesiausios mūsų visų viltys.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

.

Nuotraukoje – Kretingos rajono Žibininkų kaimo gyventoją Genovaitę Šunokienę, aktyvią Lietuvos kovotoją prieš nesaugų mobilųjį ryšį ir elektromagnetinę spinduliuotę, „Pajūrio naujienų" skaitytojai išrinko 2009-ųjų Metų žmogumi. N.P.: sveikinu viešojo intereso gynėją Genovaitę Šunokienę su šiuo skaitytojų apdovanojimu, džiaugiuosi, kad piliečių teisių gynėjų  Lietuvoje daugėja. ‚Pajūrio naujienų

.

Šiandien vykusio miesto tarybos posėdžio pradžioje, TS-LKD frakcijos miesto taryboje senūnas Marius Usonis perskaitė pareiškimą, kuriame išreiškė nepasitenkinimą administracijos direktoriaus direktoriaus, socialdemokrato, Aloyzo Každailevičiaus darbu.
M.Usonis pareikalavo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus,
Aloyzo Každailevičiaus pasiaiškinti, kodėl jis grubiai igonoruoja 2009-06-25 d. Klaipėdos miesto tarybos priimtą protokolinį pavedimą, kiekvieną mėnesį informuoti tarybos narius apie primtus sprendimus ir padarytus darbus, kurie padės taupyti savivaldybės biudžeto išlaidas ilgalaikėje perspektyvoje.
„Tėvynės sąjungos frakcija, matydama sunkią ekonominę padėtį, net būdama opozijoje esamos daugumos atžvilgiu, suteikė palaikymo kreditą miesto valdžiai,
vykdyti būtinas ir reikalingas reformas. Nuolatinis tarybos informavimas apie padarytus darbus, buvo neatsiejama mūsų frakacijos pagalbos krizės įveikimui dalis. Šiandien nesamę tikri administracijos direktorius A.Každailevičius neišvaistė mūsų frakcijos palaikymo kredito“, - kalbėjo M.Usonis
Frakcijos seniūnas Marius Usonis įparegojo mane kontroliuoti administracijos direktoriaus sprendimus susijusius su budžeto mažinimu, prižūrėti jų įgyvendimą, rengti paklausimus ir t.t.

Pareiškimo tekstasŽiniasklados reakcjos
„Vakarų ekspresas“
„Klaipėda"
Balsas.lt

.

Fotografijoje - Priplėkusi, nevėdinama, šlapia Tiškevičių koplyčia Kretingoje - savo darbo nemylinčių 'restauratorių ' rezultatai N.P.: 20 metų nebėra SSSR, o kai kurie restauratoriai, projektuotojai ir valstybės tarnautojai vis bando dirbti kaip ir anais laikais - pinigus, skirtus paminklams saugoti, išmesti vėjais: Pinigai išleisti vėjais ir nėra kaltų Tiškevičių koplyčia: pinigai išleisti

.

Kiekvienų metų pabaiga ir Naujųjų laukimas visada suteikia kažkokio nerimo ir verčia peržiūrėti jau praeinančius metus bei planuoti ateitį.

Šias kelias dienas stengiuosi būti nuošalyje nuo įvykių, jas tiesiog skiriu skaitymui, rašymui ir namų darbams, kurių per metus susikaupia begalės.

Perskaičiau ne vieną 2010 metų porgnozę pasauliui ir Lietuvai. Įdomūs ir užsienio televizijų laidų komentarai, kuriuose apžvelgiamas pirmasis XXI amžiaus dešimtmetis ir bandoma nuspėti ateinantį. Kaip gyvensime? Kas bus svarbu mums ir kitiems? Kaip įprasminsime šį laiką savo darbais ir idėjomis. Lietuvai šis XXI amžiaus pirmasis dešimtmetis buvo įspūdingas - tapome ES ir NATO nariais, trumpą laiką pabuvome ,,Baltijos  tigru”, kai ekonomika augo 8-9 proc., ir visi pajutome gero gyvenimo teikiamus malonumus.

Klausimų daug, o atsakymų dar daugiau. Pamenu, daugiau nei prieš metus, dar Seimo rinkimų kampanijos metu susitikau su meno bendruomenės atstovais ,,Menų spaustuvėje”. Diskusijoje įstrigo vieno meno atstovo pasakyti žodžiai: ,,Milžiniškų galimybių ir niekingų rezultatų laikas‘‘. Nežinau, lyg ir nesutikčiau su tokia nuomone, bet ši sentencija man neiškrenta iš galvos ir vis kviečia diskusijai pačiam su savimi. 

Dauguma kitų metų pasaulinių prognozių mums gana nepalankios. Nedarbas pagal FM prognozes pasieks net 20 proc., ir praktiškai kas ketvirtas darbingas pilietis bus bedarbis. BVP dar kris pagal skirtingus vertinimus nuo vieno iki 4.5 procento, nors čia netikėtai nuskambėjo SEB banko prognozė, kurią vaizdžiai įliustravo Gitanas Nausėda - Lietuvos ekonomika 2010 metasi augs 1 proc! Tiesa, skeptikai, sekantys SEB banko prognozes, pastebės, kad G.Nausėdos nuomonė skiriasi nuo oficialiai išplatintų pačio SEB banko BVP rodiklių, kur prie Lietuvos vis gi stovi minuso ženklas. Tačiau vis geriau, nors kažkokia teigiama žinia, be to, gal ir bankai pagaliau suprato, kad šioje ,,minuso ženklo ir raudonų skaičių” ekonomikoje gali atsirasti minusas ir prie banko iškabos.

,,The New York Times” priedas, skirtas ekonomikai, paskelbė ateinančių metų pasaulio valstybių skurdo indeksą. Žodis ,,skurdas” neturėtų klaidinti – indeksą sudaro ne gyventojų pajamų ir išlaidų santykio skaičiavimai, o kur kas daugiau sakanti valstybių biudžeto deficito ir nedarbo nuostolių suma. Taigi lyginami mikro ir makro ekonominiai rodikliai. Lietuva pagal šį ,,skurdo” rodiklį yra trečioje nuo galo vietoje tarp pasaulio valstybių, ir remiantis ,,The New York Times“ ateinančių metų prognoze, mūsų šalies biudžeto deficitas sudarys daugiau nei 8 procentus bendrojo vidaus produkto (BVP), o su nedarbu susiję nuostoliai – apie 21 procentą nuo BVP. Žemiau už Lietuvą – tik Ispanija ir Latvija. Guodžia tik tai, kad ekonomikos stebuklo šalis Airija yra ketvirtoje nuo galo pozicijoje, jei tuo apskritai įmanoma guostis. Nuo 2010  metų sausio 1 dienos Lietuva paliks garbingą atominės energetikos valstybių klubą ir taps tik branduolinių atliekų saugojimo klubo nauju nariu.

Taigi, klausimas kaip gyvensime ir kuo tapsime 2010 metais? Ar iš viso žinome kuo norime būti? Kiti metai - Tigro metai, gal prisiminkime laikus, kai buvome ,,Baltijos tigrais”. Stipriausi ekonomikos skatinimo planai nebūtinai turi būti inicijuoti tik valdžios. Galingiausios ir progresyviausios pajėgos, skatinančios pasikeitimus, yra žmonės ir verslas, kurie savo idėjomis ir energija keičia pasaulį.

.

Nuotraukoje - 'Vakarų ekspreso' korespondentė Gražina Juodytė N.P.: interviu su "Vakarų ekspreso" korespondentė Gražina Juodyte, kuri daugelį metų dirba pasiaukojantį publicistinės istorikės ir paminklosaugininkės darbą - rašo apie senuosius Klaipėdos pastatus ir jų žmones specialioje VE rubrikoje MIESTO ISTORIJOS ŠTRICHAI. Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės G. Juodytė: "Negalima nuvertinti "

.

.

.

.