Rašau šį kartą apie tai, kas man atrodo nelabai svarbu - ką valstybės tarnautojai veikia ne darbo metu. Rašau tik todėl, kad kiek pabodo Seimo audito komiteto pirmininkės nuolatiniai vieši baksnojimai į žmones, kurie šalia valstybės tarnybos, tarkime, dėsto vienoje ar kitoje mokykloje.

Cituoju Komiteto pirmininkę iš jos paskutinio komentaro kaip jis pateiktas „Lietuvos žiniose”: „Parlamentarė  L. Graužinienė mano, kad jeigu ministerijos tarnautojai tinkamai atlieka pareigas, laisvo laiko skaityti paskaitas ar dirbti privačioje bendrovėje turėtų nelikti. „Kol ministrai man neįrodys kitaip, niekada nepatikėsiu, kad tie darbuotojai, kuriems išduoti leidimai užsiimti kita veikla, atidirba už ne darbo vietoje praleistas valandas. Leidimai išrašomi lengva ranka, formaliai. Tai yra masinis reiškinys. Esu įsitikinusi, kad jokios kontrolės nėra. Tiesiog sutvarkomi formalumai, įvykdoma, ko reikalauja įstatymas, ir tiek”, - LŽ sakė parlamentarė.”

Teisingumo ministerijoje yra aštuoni žmonės, kurie dėsto. Visi jie turi tam leidimus ir suderintus darbo grafikus, jei tenka dėstyti darbo dienos metu. Nei lengva ranka, nei formaliai tie leidimai yra pasirašomi, tačiau nežinau kaip turėčiau tai įrodyti…

Galiausiai esu įsitikinęs, kad efektyvus mokesčių mokėtojų lėšų panaudojimas yra susijęs su rezultatų išreikalavimu už gautą atlyginimą, o ne sėdėjimu savo kabinete nuo aštuntos iki penktos valandos. Būtent tam ir skiriu daugiausiai savo dėmesio, o ne patikrinimams ar kūrybinį darbą dirbantis žmogus nepavėluoja į darbą keliomis minutėmis. Galiausiai darbo laiko lankstumas yra tai, kas gali padėti pasiekti geresnių rezultatų tiek privačiame, tiek valdiškame darbe.

Ministerijose (t.y., politiką formuojančiose institucijose) turi dirbti kūrybingi žmonės. Kūrybingam žmogui neretai svarbu neužsidaryti vienoje veikloje. Šia prasme bent jau dėstymas yra tai, ką dažniau laikyčiau privalumu nei trūkumu.

Ir dar kartą pabrėžiu - manau, kad audito pagrindinė funkcija yra ne stovėti su laikrodžiu ir minutė į minutę matuoti darbo laiką (o juo labiau kabinėtis prie to, kad žmogus dirba „ne tuo laiku”). Audito funkcija yra žiūrėti, kad mokesčių mokėtojų lėšos būtų leidžiamos tikslingai ir efektyviai.

Rodyk draugams

.

Vilniuje atgimsta gera tradicija – kaip ir prieš devynerius metus, kviečiu garbaus amžiaus vilniečius apsilankyti daugiau nei dešimtyje sostinės kavinių ir restoranų puodeliui kavos ar arbatos.

Atnaujinti akciją paskatino artėjantis gražus šv.Velykų metas ir supratimas, kad per visų aptarinėjamą sunkmetį senjorai dar rečiau išeina į viešumą. Aplink pensininkams tiek daug blogų žinių: pensijos mažinamos, visuomeninio transporto bilietų kainos auga ir t. t. Bet tiek nedaug reikia, kad parodytume savo senjorams: miestas priklauso ir jums. Prisimenu ne vieną kartą užsienyje matytą vaizdą – kavinėje prie vieno staliuko geria kavą, juokauja pagyvenusios moterys, prie kito – vyrukai dalijasi savo jaunystės prisiminimais, toliau – pietauja visa šeima, pradedant vyriausiąja karta ir baigiant anūkais. Akcijos „Iki pasimatymo prie kavos puodelio“ Vilniuje tikslas yra bent švenčių metu sukurti tokią aplinką ir mūsų sostinėje. Esu dėkingas visiems restoranams ir kavinėms, kurie dalyvaudavo šioje akcijoje anksčiau ir sutiko dalyvauti dabar.

Senjorai galės mėgautis bendravimu ir gražiu pavasariu kavinėse. Prieš devynerius metus „Iki pasimatymo prie kavos puodelio“ per šv.Kalėdų laikotarpį į restoranus ir kavines atviliojo daugiau nei 10 tūkst. pagyvenusių vilniečių. Ir tada, ir dabar siekiu, kad ši akcija bent kiek padėtų visuomenėje įtvirtinti nuomonę, kad senas amžius gali būti tiek pat gražus, kaip ir jaunystė, kurią senjorai galės prisiminti prie kavos puodelio. Tikslas – ne vien nemokamas kavos ar arbatos puodelis, bet ir aktyvūs miesto senjorai. Norėtųsi, kad pas mus, kaip ir Italijoje, Ispanijoje ar Airijoje, būtų pradėta ilgėtis bendravimo su vyresniais žmonėmis. Iki šiol prisimenu pokalbį gatvėje su keliomis žaviomis damomis, kurios gyrėsi, sakydamos: „Šios suknelės iš spintos nebuvau ištraukusi jau dešimtį metų, o dabar turiu priežastį kiekvieną sekmadienį pasipuošti ir išeiti pasivaikščioti po miestą, paplepėti prie kavos puodelio.“

Štai iš tokių mažų dalykų ir susideda gyvenimo smagumas. Dėkoju akcijos dalyviams:

Prekybos ir pramogų centro „Ozas“ (Ozo g. 18) kavinėms:

„JJ Kava”, „Pizza Dominum“, „Radharane”, „Rosso Arancio“, „Šviežia kava“ - nuo 11.00 iki 13.00 val.

„Charlie Pizza”, Antakalnio g. 44, nuo 10.00 iki 12.00 val.

„Cozy”, Dominikonų g. 10, nuo 10.00 iki 12.00 val.

„Europa Classic“ - Konstitucijos pr. 14, “Best Western” viešbutis, nuo 11.00 iki 13.00 val.

„Itališka vyninė“, Užupio g. 30, nuo 11.00 iki 13.00 val.

„Karolina viešbutis“, Sausio 13-osios g. 2, nuo 11.00 iki 13.00 val.

„Medininkai“, Aušros Vartų g. 8, nuo 11.00 iki 13.00 val.

„Pilies menė“, Pilies g. 8, nuo 11.00 iki 13.00 val.

“Rene”, M. Antokolskio g. 13, nuo 12.00 iki 14.00 val.

„Sonnets“, Bernardinų g. 8/8, „Šekspyro“ viešbutis, nuo 11.00 iki 13.00 val.

„Soprano” ledainė, Pilies g. 3, nuo 10.00 iki 12.00 val.

„Soprano” ledainė, Saltoniškių g. 9, PC „Panorama“, nuo 10.00 iki 12.00 val.

.

“Politikoje niekas nevyksta šiaip sau. Jei kažkas įvyksta, neabejotina – taip ir buvo suplanuota.”

Franklinas Delano Rooseveltas, JAV prezidentas

.

Šiandien, 2010 03 29 d. Vyriausiasis administracinis.teismas nustatė, kad savivaldybė PRIVALO sudaryti sąlygas už šiukšles mokėti pagal faktą (svorį, kiekį) tiems gyventojams, kurie to nori. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad didiesiems prekybos tinklams tokia teisė (mokėti ne pagal kv.metrus, o pagal faktą) numatyta, o iš paprastų žmonių tokią teisę Klaipėdos m. savivaldybės taryba buvo atėmusi.

.

Šių metų Klaipėdos m. savivaldybės administracijos direktoriaus ataskaita yra literatūriniu ir estetiniu požiūriu gražiausia. Tiesa iki rimto ir solidaus dokumento jai dar labai toli. Strateginio mąstymo, vizijos, lyderystės joje nėra. Už tat yra daugybę smulkmeniškumo, daug faktinių nesutapimų, nekordinuotumo ir elelementaraus pasipūtėliškumo. Kaip tik tų savybių, kurių turėtų demonstruoti administracijos direktorius.

Jau pati ataskaitos pradžia intriguoja. Cituoju administracijos direktorių:

"2009-ieji Savivaldybės administracijai ir man, jos vadovui, buvo rimtų išbandymų metai. Tačiau nepaisant įtemptos valstybės ekonominės padėties, pastebimai sumažėjusių valstybės biudžeto įplaukų teko kasdienė itin sunki užduotis – subalansuoti miesto biudžetą, taip pat užtikrinti, kad svarbiausios savivaldybės funkcijos būtų sėkmingai įgyvendinamos, kad dėl sunkmečio kuo mažiau skriaudos pajustų administracijos darbuotojai ir visi klaipėdiečiai".

Manau duotuoju atveju administracijos direktorius sumaišė save su klaipėdiečiais. Biudžeto mažinimo našta kaip tik ir gulė ant klaipėdiečių pečių. Kai biudžetinių įstaių darbuotojai, jų direktoriai turėjo eiti nemokamų atostogų, mūsų administracijos direktorius nusprendė sau pasidinti priedą prie atlyginimo.

Administracijos direktorius daugeliu atveju elgesi kaip sovietinės įmonės direktorius. Laksto po cechus, reguliuoja darbininkų yvenimą, tačiau pamiršta pasirūpinti esminiu dalyku – užtikrinti, kad jo gaminami lėktuvai skirstų, o laivas plauktų.

Mes matome, kiek Tonų šiukšlių surinko KRATC, kiek katilinių ir magistralių „1P“; „2P“; „4P“; „5p“ buvo rekonstruota, tačiau niekaip nematome atsakymo į klausimą, kodėl vienas savivaldybės turgus dirba pelningai, o kitas nuostolingai.

Už tat Administracijos direktorius randa puikų pasiaiškinimą kodėl du metus iš eilės nuostolingai dirbo autobusų parkas.

Ekonominę krizė. A.Každailevičius yra pirmasis socialdemokratas Lietuvoje, kuris pripažįsta, kad ekonominė krizė buvo kilo 2008 metais, taigi už jos kilimą yra atsakinga tuometinė socialdemokratų vyriausybė.

Žinoma ataskaitoje kartais yra ir įdomių dalykų. Štai administracijos direktorius aiškiai ir nedviprasmiškai įvardino, kad esminė turizmo ir užsienio reikalų problema yra mero užsienio kalbų žinios. Cituoju “Dalyvavimą tarptautinių organizacijų veikloje apsunkina ribotos finansinės galimybės, nepakankamos politikų ir specialistų užsienio kalbų žinios.”

Sutinku mūsų miestui reikia naujo mero, kuris bent butiniame lygyje kalbėtų angliškai. Turiu net idėją, kas galėtų tokias pareigas užiimti.

Po tokių gerų administracijos direktoriaus įžvalgų, vėl tenka konstatuoti, kad administracijos direktorius kasdienėje veikloje nesugeba formuoti strateginių tikslų ir sprendžia problemas, kurios labiau prigulėtų spręsti skyriaus vedėjui. Kartais matyti, kad direktorius turi problemų su darbų koordinavimu, nes tą patį darbą vykdo net keli savivaldybės skyriai:

"2009 m. organizuotos Klaipėdos miesto mokinių sporto žaidynės ,,Mero taurei“ laimėti 32 psl. Matyt mero taurės organizavimas administracijos direktoriui paliko tokį gilų įspūdį, kad jis dar kartą tuomi pasigyrė jau skyrelyje aptariančiame miesto sporto pasiekimus. (36 psl).

Aš siūlau nesustoti ties pasiektais rezultatais ir organizuoti varžybas mero bokalui, lėkštei, šakutėms ir kitiems namų apyvokos daiktams laimėti.

Tiesa organizuodamas mero taurės varžybas administracijos direktorius pamiršo papasakoti kaip sekėsi mūsų abitierientams, kaip sekėsi mokytojams ir mokyklų personalui nemokaimai atostogauti, iš savo kišenės mokant už administracijos direktoriaus neveiklumą ir idėjų badą. Prie administracijos direktoriaus lygmens problemų minima Vidūno mokyklos likimo klausimas taip ir lieka vienas, neatsakytas, kaip našlaitis paskendęs mero taurės organizaciniuose rūpesčiuose.

Kas galų gale mane visiškai pritrekė, tai administracijos direktoriaus gebėjimas prisiimti nuopelenus dėl svetimų pasiekimų. Savo ataskaitoje administracijos direktorius rašo:

“2009 m. organizuota 10 Jaunimo reikalų tarybos posėdžių. Klaipėdos miesto savivaldybės Jaunimo reikalų tarybos veiklos rezultatai pristatyti nacionaliniame jaunimo reikalų koordinatorių suvažiavime kaip geriausiai veikiančios JRT Lietuvoje.

Bėda direktoriau yra tame, kad aš esu jaunimo reikalų tarybos pirmininkas. Aš padarau ją geriausiai veikiančia JRT Lietuvoje, o Jūs kaip pagyrų puodas savinatės svetimus pasiekimus savo ataskaitoje!

2009 metais administracijos direktorius įrodė, kad jis tėra antraūšis pasirinkimas, atsiradęs tik todėl, kad socialdemokratai negali dirbti su tokiais žmonėmis kaip Taraškevičius ir Simonavičiūtė. Kol socialdemokratai sprendžia problemas su Tarškevičiumi, mes klaipėdiečiai esame priversti, kęsti antrūšį administracijos direktorių. Gal kažkam iš valdančiosios daugumos jau būtų laikas pradėti rūpintis miestu?

.

Šių metų Kino pavasaryje  žiūrovus europietiškam kinui kviečia ir trys Europos Parlamento  LUX kino apdovanojimui nominuoti filmai “Sveiki atvykę”, “Anderis” ir “Rytų pjesės”, kurias kartu su EP kino apdovanojimo idėja, pristatyti buvau pakviesta šį sekmadienį.

Tai 21 festivalį aplankęs ir prizus Tokijuje (geriausias filmas, režisierius, aktorius), Varšuvoje, Antalijoje laimėjęs filmas, kuriame jaunas bulgarų režisierius Kamen Kalev kuria realistišką dramą, skatinančią susimąstyti apie šiandienos jaunų žmonių gyvenimą ir pasirinkimus daugiakultūriškame pasaulyje, kai netrūksta išbandymų. Būtent tokiems – diskusijas provokuojantiems, europines vertybes puoselėjantiems bei kultūrinę žemyno įvairovę vaizduojantiems filmams kasmet nuo 2007 metų teikiamas LUX kino apdovanojimas. Apdovanojimas, reiškiantis šviesą ir simbolizuojantis  brolių Lumiere‘ų  svarbą kinematografijai.

Tad ir Jus noriu pakviesti Kino pavasario ir europietiško kino akimirkoms!

M.Mikulėno nuotraukos

.

Palyginkite sakinių poras:
- „Lietuvos sportininkas – pasaulio čempionate ir vėl tik antras“ ir „Lietuvos sportininkas – ir vėl tarp prizininkų“;
- „Įmonės X pelnas pernai sumažėjo“ ir „Įmonės X gamybos apimtys pernai augo“;
- „Krizė sumažino ir premijas menininkams“ ir „Menininkai ir šiemet gaus pinigines premijas“.

Čia, aišku, išgalvotos antraštės. Pasirinkau šį pavyzdį kaip geriausią atspindį to, kas, mano akimis, ir yra didžiausia mūsų liga šiandien – nuolatinis zaunyjimas ir savęs nuvertinimas, glaudžiai susijusi su kita išplitusia liga – visišku nihilizmu ir pesimizmu.

Todėl pirma mintis, atėjusi į galvą, kai perskaičiau šią docento nuomonę – ar tikrai Lietuvoje visi žulikai ir vagys? Su tokia nuostata galima blokuoti bet kokias iniciatyvas ir apskritai pamiršti siekį verslą kontroliuojančias institucijas paversti patariamosiomis.

Nerašyčiau apie tai, jei nebūčiau įsitikinęs pozityvaus vertinimo galia tiek motyvacijai veikti, tiek ekonominiams lūkesčiams. Vargu ar gali norėti ko nors siekti, jei manai esąs bukas. Kartais išgirstu nuomonę, esą keliu utopinius ekonominius tikslus, tačiau kas vienam atrodo nepasiekiamos svajos, man yra realūs uždaviniai. Nesutinku galvoti apie lietuvius kaip apie žmogžudžių ir savižudžių tautą, o verslininkus – kaip aukštesnę smulkaus aferisto pakopą. Mano patirtis ir mano šalies istorija rodo ką kita – esame gajūs, protingi, imlūs naujovėms ir ambicingi. Juolab kad derybose užsienio investuotojai pirmiausiai giria būtent mūsų žmones – išsilavinusius, guvaus proto, ambicingus. Jie yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje veikia jau veikia „Barclays“ IT centras, kodėl apie planus plėstis kalba CSC ir galimybių ieško IBM bei kiti.

Eleonora Roosvelt kadaise pasakė: „No one can make you feel inferior without your consent“. Niekas negali jūsų pažeminti be jūsų paties sutikimo. Neturiu atsakymo, kodėl daliai mano tautiečių priimtiniau užsiversti kibirą š... ant galvos ir muštis į krūtinę: „Esu nevykėlis ir tu būk toks“. Juolab kad šią nuostatą stebuklingai pakeičia pasiryžimas nebepriklausyti nuo aplinkybių, o veikti pačiam. Geriausias to pavyzdys – emigrantai. Nežinau, kiek daugiau gyvenimo kokybės atranda trise vieną kambarį besidalinantys lietuviai braškių rinkėjai Suomijoje, statybininkai Ispanijoje ar namų tvarkytojos Anglijoje, tačiau sprendimas ieškoti geresnio gyvenimo svetur išgydo ir pesimizmą. Ne pyragai ir užsienyje, bet pasiryžę emigruoti palieka šalį užsiprogramavę tik laimėti. Galbūt todėl lengviau susitaiko su sunkumais ir pasirenka matyti tai, ką svečia šalis jiems davė, o ne atėmė.

Taigi tai, kaip gyvename ir ko tikimės, pirmiausiai priklauso nuo to, ką pasirenkame matyti – apytuštę arba artipilnę stiklinę. Aš renkuosi matyti artipilnę ir siūlau tą patį daryti visiems. Tik tuomet, kai nustosime niurzgėti, dalinti kyšius ir juos imti, pradėsime gerbti save, savo valstybę, atsakingai dalyvausime rinkimuose, darbuotojai sąžiningai dirbti, o darbdaviai -- gerbti ir vertinti savo darbuotojus, mus gerbs ir kiti. Utopija, sakysite... tačiau kito kelio paprasčiausiai nėra.

.

Nors ir nebeesu Seimo narys, bet malonu, kad Seimas po svarstymo pagaliau pritarė mano ir kitų kolegų pasiūlytoms Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisoms, kuriomis būtų sudarytos galimybės savivaldybių taryboms iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažinti verslo liudijimų kainas iki 141 lito per metus. Mažesnės verslo liudijimų kainos pagal pirminį teikimą turėjo įsigalioti jau nuo šių metų pradžios kaip viena iš priemonių, kuri stabdytų augantį nedarbą. Sunku net patikėti, kad bedarbių skaičius jau perkopė 300 000 ribą.

Kita gera žinia – Latvijoje, kuri gana kryptingai didina savo šalies patrauklumą turistams. Galime tik pavydėti: daugiau nei 70 tiesioginių skrydžių iš Rygos, o kur dar aktyvi Latvijos sostinės reklama „Live Riga“ ir ambicingas siekis tapti penktąja Skandinavijos sostine. Gera žinia ir ta, kad Latvijos parlamentarai sumažino iki 10 proc. PVM mokestį apgyvendinimo paslaugoms. Gal vienas kitas turistas iš Rygos atvyks ir į Vilnių. Gal pagaliau ministras pirmininkas Andrius Kubilius išgirs šią gerą žinią, nes Latvija – netoli. Kaimyninės valstybės vyriausybė mano, kad mažesnis PVM turizmui padės mažinti nedarbą bei padidins įplaukas į biudžetą. Šiuo metu PVM viešbučiams: Lietuvoje – 21 proc., Latvijoje – 10 proc., Estijoje – 9 proc.,
Lenkijoje – 7 proc. Konkuruoti su kaimynais nėra lengva, nes Lietuvoje PVM didžiausias, tiesioginių skrydžių nedaug, o ir sostinė ne prie jūros, taigi keltu neatplauksi.

Kita įdomi žinia: premjeras A.Kubilius, grįždamas iš Maskvos ir istorinio susitikimo su Rusijos premjeru Vladimiru Putinu, sužinojo, kad kelius galima tiesti pagal koncesijos sutartis, tiesa, jie tada bus mokami. Tikiuosi, tokia praktika bus taikoma tik naujiems keliams, o ne tiems, į kuriuos jau investuota šimtai milijonų mokesčių mokėtojų ir ES lėšų. Kartu galiu pastebėti, kad geresni koncesijų ekspertai vis dėlto yra ne Maskvoje, o Europoje, pavyzdžiui, Ispanijoje, Italijoje ar Prancūzijoje.

Na, ir paskutinė gera žinia: liberalai vėl prakalbo apie mokesčių mažinimą. Bloga, nes, kaip ir visada, tik prakalbo. Atrodo, pavasario saulė liberalus Lietuvoje kaip žemos sniegą ištirpdė.

.

Vakar Vilniuje viešbutyje "Naujasis Vilnius" įvyko Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, Bendrijos Lietuvos krikščionys demokratai Jubiliejinė konferencija, skirta Lietuvos krikščionių demokratų partijos ir Demokratų partijos atkūrimo 20-č...

.

Artėjant rinkimams tik ir girdisi – ateis Mesijas ir išgelbės pasaulį! Jei ne pasaulį – tai bent Kauną. Jo vardas bus jei ne ZUOKALA tai PAKSALA, arba ANDRIUKALA, arba VYTUKALA….. „vien žo“ tai bus MESIJAS ir taškas.
Rinkimų vajus prasidėjo. Tai pats darbymetis partijoms ir jų lyderiams. Ir vėl bus kvailinami žmonės tautiečiai. Todėl norėčiau viešai panagrinėti politinių triukų virtuvę. Iš anksto Atsiprašau, jei įžeisiu nekaltus politikus, tačiau jei jie įsižeis tai bus kaip toj pasakoj „vagie – kepurė dega“.
Esu įsitikinęs, kad Prezidentės reikalavimas dėl tiesioginių mero rinkimų, vienas geriausių sprendimų per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje iš politikų pusės. Ne veltui jis susilaukė visų partijų tylaus, tačiau atkaklaus pasipriešinimo. Ir nenuostabu, nes praktiškai visos Lietuvos partijos jau parodė tikrąjį savo veidą ir tikruosius siekius. Suprantama, kad dvi didžiosios (ašinės) partijos susiformavusios komunistinės ideologijos pagrindu turi puikią hierarchinę sistemą ir pakankamai tvirtą valdžią viduje. Todėl jos ir dominuoja. Tai turi savų pliusų ir minusų.
Pirmas pliusas – tai drausmė – visi šių partijų nariai apsikabinę savo pažystamus ir draugus, gimines per visus rinkimus drausmingai traukia balsuoti. Ir jie tikrai nepamiršta paskambinti daugumai savo pažystamų, dažnai net patys nuveža juos iki urnų. Tokių „balsuotojų“ per Lietuvą susidaro per 30%. Kitas pliusas – tai, kad visi partijos nariai klusniai vykdo VADŲ politiką. Tiksliau ne vykdo, o skelbia.
Minusas – partinis „veikėjas“ gali vogti iš tautos kišenės, tačiau šios schemos dėka jis NEPAKEIČIAMAS miesto taryboje, seime ir valstybinėje tarnyboje.
Kitas minusas – tai, kad Lietuvos sisteminių partijų LYDERIAI visiškai neprisileidžia „šviežio, blaivaus“ proto. Jie keičiasi tik tuomet, kai visiškai nusensta, suserga arba retais atvejais visiškai susikompromituoja. O naujai mąstantys, populiarūs, žinomi žmonės priimami į partijas dažniausiai tik tam kartui partijų reitingui pakelti. Jie gali likti partijose tik vieninteliu atveju – jei besąlygiškai paklūsta partijos lyderiui. Pabrėžiu – besąlygiškai, tai reiškia, kad Lyderiui paliepus privalo nusižengti savo sąžinei, doros principams, įsitikinimams. Kaip veikia šis mechanizmas?
Ne paslaptis, kad daugumą žmonių turi potraukį liaudyje vadinamu „bandos jausmu“. Esame pirmykštės bendruomeninės santvarkos palikuonys, todėl kiekvieno žmogaus pasąmonėje užkoduota lyderio (globėjo) paieška. Tai ypatingai atsispindi morališkai silpnesnio žmogaus pasąmonėje, todėl dauguma tokių žmonių šiuolaikinėje visuomenėje ir stoja į bandas-partijas, kurias suburia ryškios t.y. veiklios asmenybės – LYDERIAI-GUDRUČIAI. Žmonės partijose tikisi gauti asmeninės naudos – kas užtarimo, kas darbo, kas bendravimo ir t.t. Todėl žmonės, kuriems sunku su gyvenimu kovoti vieniems, kurie jau nebežino kaip gyventi, kur gauti darbą, kaip sumokėti nepagrįstai didelius mokesčius – todėl jie kaip pirmykštėje bendruomenėje buriasi tik šiais laikais į partijas. Trumpas pvz.: šeima, kaip ir kiekvienas doras lietuvis , keikė partijas, protestavo nebalsuodami ir t.t. todėl, kad savo sergantiems artimiesiems niekaip negaudavo pagal ligą priklausančių žmogui siuntimų pas gydytoją ar į sanatoriją. Tiksliau gaudavo, bet tik už pinigus. Taigi kartą, netyčia viename pobūvyje, susipažino su „partiniu veikėju“, kuris būdamas valdžios partijos įtakingu nariu, pasinaudojo savo ryšiais ir įtaka ir pradėjo šeimą „šefuoti“ t.y. sutarė su bendrapartiečiu ar per partinę liniją pareigose pakeltu gydytoju, kad ši šeima išskirtine tvarka gautų nemokamas paslaugas, nors jai tai ir taip priklauso. Žinoma, šeima net nesuprato, kad šis žmogus tik partinio klano dėka, turi tokią įtaką. Ir nors partija žino bendrą visuomenės sopulį, tačiau stengiasi keisti ne sistemą, bet konkretų atvejį, taip išlaikydama rinkėjų skaičių. Šeima tapo be galo dėkinga „veikėjui“ ir po metų šis veikėjas jau savo balsavimo dėžutėn įsidėjo apie 50 balsų šios šeimos pažystamų ir draugų, iš kurių dar po metų bent 10 tapo tikrais partijos nariais. Tai dar labiau sustiprino „veikėjo“ įtaką bendrapartiečių tarpe. Viskas kaip ir normalu. Tačiau kyla klausimas – o kaip su tais lyderiais? Kodėl jais negalima pasikliauti? Mano nuomone galima ir būtina. Tačiau tik tokiais lyderiais, kurie turi garbės ir orumo viešai pripažinti: TAIP, AŠ BUVAU NETEISUS, PRALAIMĖJAU, NEIŠLAIKIAU VALDŽIOS EGZAMINO, NEPATEISINAU TAUTOS LŪKESČIŲ, TODĖL UŽLEISIU VIETĄ KITAM. O tais lyderiais, kurie jau turėjo progos mums visiems įrodyti, t.y. jau buvo ne vieną kadenciją valdžioje, kurie iki šiol jaučiasi NEPAKEIČIAMI, kurie neturi moralinės jėgos ištarti šių žodžių sau ir viešai – šiukštu negalima pasitikėti. Vadinasi šių PARTINIŲ LYDERIŲ IR JŲ PARTIJŲ labiausiai reikia vengti visuomenei. Pagalvokime atidžiai, juk gyvenime jei žmogus pasisamdei meistrą perdažyti savo namų sienas ir pastarasis tai atliko blogai ANTRĄ KARTĄ TO PAČIO MEISTRO NESAMDYSIME. Tad kodėl nepaliaujame rinkti tas pačias partijas. Užburtas ratas – tuomet žmogus nusispjauna ir sako: NEISIU BALSUOTI. O drausmingieji EIS. Ir vėl iš pradžių…
Todėl mano giliu įsitikinimu mūsų gerb. Prezidentė, kuri turi pakankamai patirties politiniame gyvenime, kurios nei viena PARTIJA nesugebėjo angažuoti, žengė labai išmintingą žingsnį – garsiai pareikalavo tiesioginių mero rinkimų. Štai tada partijos pradėjo MESIJŲ pasiutpolkę. Ir labai gaila, kad dėl mero įgaliojimų sprendžia POLITINĖS PARTIJOS, visiškai nesitardamos su tauta. Nors ir nelygioje kovoje, PARTIJOS bijo pralaimėti normaliems mąstantiems, kuriantiems žmonėms, bijo, kad vieną gražią diena KURIANTIS ŽMOGUS taps tautos išrinktuoju. Ir ateis galas klanams, nes jis bus NEPARTINIS, todėl pavaldus tik SAVO GARBEI IR ORUMUI. Tikiu ateis toks metas. Žinoma partiniai garsiai šauks – oligarchų statytiniai, verslo ryklių atstovai!!! Noriu priminti – NEPARTINIAMS be partijų (klano) pagalbos nepavyks išvengti TEMIDĖS.
Todėl nepasiduokime partijų „propogandai“ dėl tiesioginių mero rinkimų. Vardan savo GIMTOJO MIESTO koks jis bebūtų didelis ar mažas. Juk turime puikų pavyzdį, kai verslininkui ėmus vadovauti miestas atgimė, suklestėjo. Kalbu apie Druskininkus. To linkiu ir Kaunui ir kaimynams.

.