Seimas rengiasi sudaryti dar vieną laikinąją tyrimo komisiją dėl ministro pirmininko patarėjų veiklos bei dėl galimo politikų kišimosi į teisėsaugos darbą. Seimo nariams įtarimų sukėlė žiniasklaidos pranešimai, kad keli premjero Andriaus Kubiliaus patarėjai veikia tarsi patys būtų dar viena valdžia, o ne tik patariamasis balsas.

Panašūs procesai vyko ir per Rolando Pakso apkaltos procesą , kada patarėjai įtakojo valstybės institucijų ir teisėsaugos atstovų darbą , siekdami tikslų, kurie daugiau buvo susiję su asmeniniais ar partiniais interesais nei su nauda valstybei. Iš žiniasklaidos pranešimų panašu, kad istorija kartojasi ir, kaip matau, tai sukelia daug diskusijų ir  komentarų .

Neabejotinai blogai, kai patarėjų korpusas, nesvarbu, kieno jis bebūtų , prezidento, premjero, ministro ar mero gali tapti dar viena valdymo ar sprendimų priėmimo grandimi. Patarėjas turi dirbti savo darbą – patarti asmeniui, kuriam dirba.

Pats premjeras, jau ir iš saviškių sulaukęs perspėjimų apie jo patarėjų įsijautimą į valdžią, iš pradžių piktinosi tokios komisijos sudarymu, o dabar jau ėmė kontratakuoti – esą tegul komisija gilinasi į teisėsaugos darbo užkulisius.

Jei informacija, kuri yra viešumoje, teisinga, tai ministro pirmininko A.Kubiliaus patarėjai peržengia vakarietiškos valstybės teisės viršenybės principus. O jei įstatymai galioja visiems, tai Seime artėja dar vienas tyrimas dėl galimos apkaltos. Norint ateityje išvengti tokių savivaliavimų, būtina įstatyme numatyti patarėjų kompetenciją bei atsakomybę.

.

Šią savaitę Europos Parlamentas intensyviai posėdžiavo komitetuose. Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete svarstėme falsifikuojamų vaistų, farmakologinio budrumo klausimus. Taip pat  susitikome su klimato kaitos komisare Hedegaard. Taip jau sutapo, kad ir Regioninės plėtros komiteto posėdis prasidėjo nuo susitikimo su regioninės plėtros komisaru Hahn. Tarp aptartų temų – ir ES regionų vystymosi klausimas bei būtinos investicijos į regionus.  Be susitikimo su regionų plėtros komisaru, komiteto posėdyje dalyvavę Europos Komisijos atstovai pristatė pilotinius projektus – ERASMUS mainų programas regionų lyderiams.

Džiaugiuosi, kad be dalyvavimo komiteto posėdžiuose ir pokalbių su kolegomis, šią savaitę susitikau ir su moksleiviais iš Šiaulių „Radvilų“ gimnazijos.   Tiesa, su šios gimnazijos moksleiviais mačiausi ne pirmąsyk – prieš daugiau nei mėnesį teko lankytis ir pačioje „Radvilų“ gimnazijoje Šiauliuose. Pirmadienį Europos Parlamente lankydamiesi gimnazistai labiausiai domėjosi, kiek trunka parlamento posėdžiai, kodėl pasirinkau politiką, kaip sutaria tarpusavyje ir kuo gyvena visa lietuvių delegacija Europos Parlamente. Taip pat gimnazistams labai rūpėjo, kiek trunka klausimo priėmimas ir svarstymas, kaip priimami kompromisiniai sprendimai tokioje daugiakultūrinėje aplinkoje, kokie didžiausi iššūkiai darbe bei planai ateičiai.

Parlamente pirmąkart lankęsi mokiniai dalyvauja projekte “EP – demokratijos Europoje garantas”. Todėl dar prieš susitikimą lankėsi Lietuvos atstovybėje Europos Sąjungoje. Tolesnis keliautojų maršrutas driekėsi per Amsterdamą į Berlyną, aplankant Vokietijos Parlamento rūmus – Bundestagą.

Tad savaitė Briuselyje, atrodo, tik prasidėjusi prabėgo akimirksniu. Rytoj Vilniuje dalyvausiu konferencijoje Seime apie atsinaujinančius energetinius išteklius bei saulės energetiką Lietuvoje, vakare laukia filmo „Laisvės džiazas“ apie profesorių V. Landsbergį  pristatymas.

.

Viešųjų pirkimų tarnybai ataskaitą apie „Vilniaus vandenų“ vykdomus viešuosius pirkimus garsiai pristačius kaip vieną prasčiausių, kurią kada teko rengti, STT sulaiko „Vilniaus vandenų“ vadovus ir neįvardijamą konsultantą viešųjų pirkimų klausimais... Kai kas pasakys – galų gale institucijos pradėjo dirbti, kai kas pasakys – galvų medžioklė tęsiasi, o aš pasakysiu – liūdna.

Liūdna, nes šis atvejis labai ryškiai iliustruoja dvi mūsų visuomenės ir sistemos, kurioje gyvenime, ligas: a) viešųjų pirkimų pažeidimų prevencijos ir kontrolės stoką; b) sąžiningumo, teisingumo ir atsakomybės stoką.

Viešųjų pirkimų ligos, manau, išgydomos. Reformuojama VPT vis aktyviau atlieka savo svarbiausią funkciją – viešųjų pirkimų kontrolę ir gerosios praktikos sklaidą. Tačiau kitai ligai – teisingumo, sąžiningumo ir atsakomybės stokai – vieno vaisto nežinau. Kalbu apie tai, jog net 20 metų pragyvenus demokratinėje santvarkoje, autoritariniai metodai – grūmojimas botagu ir „skalbimas“ už nuodėmes viešai – veikia geriau, nei moderniosios vadybos metodai. Kaip gi kitaip paaiškinsi stebuklingai pajudėjusį viešųjų pastatų renovacijos projektų įgyvendinimą?

Tai rodo, kad laisvoje Lietuvoje nesame laisvi: pareigūnas aukščiau už principus, asmeniniai interesai – už visuomenės. Tačiau nei tarnybos, nei ministrai vertybių neįdiegs.

Valstybėje politikos formavimas privalo būti atskirtas nuo jos įgyvendinimo, o kiekvienas išleistas litas, jo efektyvumas privalo būti akylai kontroliuojamas visuomenės ( mūsų ministerijoje tai padarėme su ekonomikos politiką įgyvendinančiomis institucijomis).

Sąžiningumas, teisingumas ir atsakomybė privalo tapti savaime suprantami darbo principai.

.

Nuotraukoje - iš juodųjų archeologų konfiskuoti metalo ieškikliai N.P.: seniai reikėjo. Ačiū Dievui, ką tik priėmė šią įstatymo pataisą: http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_sale.klaus_stad?p_kl_stad_id=-15703. Nes per kelerius pastaruosius metus juodieji archeologai nusiaubė keliolika kuršių kapinynų, iškasdami pirmiausia genčių vadų ir jų žmonų palaidojimus ir pagrobdami surastus ginklus bei

.

N.P.: seimas nesutiko tai pataisyti Konstituciją, kad žmonės galėtų rinkti merus tiesiogiai artimiausių savivaldos rinkimų metu 2011 m.. Pritrūko tik 6 balsų. Tikėkimės, kad dar kitiems  - 2015 metams tokią galimybę suteiks. Valdžia neskuba atiduoti merų žmonėms Ve.lt 2010 04 13 d. Denisas NIKITENKA Vis garsiau kalbama, kad apie tiesioginius merų rinkimus 2011-aisiais Lietuvos gyventojai gali

.

Pusę metų nesuteikęs nė mažiausio pėdsako, valstybės labiausiai ieškomas įtariamasis pasiima svariausią jam inkriminuojamų nužudymų įkaltį, nugertą degtinės butelį ir su 3,8 promilėm alkoholio kraujyje krenta veidu žemyn netoli savo dėdės namo. Kad visiems viskas būtų aišku! Kad visuomenė pagaliau nusiramintų. Jis ne herojus! Jis tik degradavęs kliedesių skleidėjas, kurį net giminės galbūt buvo priversti laikyti užrakintą rūsyje, kad vėl ko nepridirbtų.

Dar geriau, jei Drąsiaus Kedžio kūnas, palaidotas kaip neatpažintas, tik vėliau, pagal iškart paimtus DNR ir pirštų antspaudus, pagal pistoletą, būtų sensacingai identifikuotas. Ant supuvusio kūno niekas nepamatytų nei kraujosruvos, nei sumušimų. TEISĖSAUGA KVAILIAMS toliau sėkmingai pūstų miglą ir slėptų savo pačios supuvimą.

Tačiau norėdamas patikėti tokiomis versijomis turi turėti ypatingų savybių. Arba - labai svarų interesą. Didžioji visuomenės dalis tuo netiki. Ir nepanašu, kad artimiausiu metu patikės. Drąsius Kedys - valstybės neįgalumo auka – po mirties dar labiau sustiprino visuomenės herojaus statusą.

Drąsiaus Kedžio laidotuvės virto didinga žmogiškojo solidarumo manifestacija. Nebuvau to patyręs jau kelis dešimtmečius. Skirtingų, tačiau vienu kilniu tikslu krūvon susitelkusių paprastų žmonių jėga! Nuostabus reginys ir jausmas. Didinga atmosfera, kuriai, atrodė, padeda netgi pati gamta.

Juk šita minia susirinko apginti tai, kas šventa kiekvienam normaliam žmogui. Todėl tai jau nebuvo minia. Čia susibūrę žmonės patyrė tikrą nuskaidrinantį tragedijos katarsį.

Ir šalia atviro tėvo kapo stovinti maža trapi mergaitė. Ta pati, kuri ilgus mėnesius buvo rodoma per TV su uždengtu veidu, tarsi tai ji ir būtų didžiausia nusikaltėlė, kuriai turėtų būti gėda. Jai?

Ne! Iškrypėlių nuskriausta mergaitė šioje tūkstantinėje minioje neturėjo ko gėdytis. Čia ji buvo saugi kaip niekur. Ir prisimins tai visą gyvenimą. Nes ji matė stebuklingą vaizdą - virš žmonių galvų link kapo plaukiantį begalinį baltų gėlių srautą. Ji girdėjo tėčiui, it kokiam prezidentui, skirtus paskutinės pagarbos plojimus ir šūksnius: „Lietuvos didvyris“. Geriau taip mirti, nei kai kam gyventi su šlykštaus nusikaltimo našta.

Mergaitė atėjo čia procesijos priekyje ir iškelta galva. Laimei, ji negirdėjo prieš tai minioje vis nuskambėdavusios frazės: „Pedofilų valstybė“. Tolesnis šios mergaitės likimas parodys, ko verta mūsų valstybė. Ir ko verta mūsų visuomenė.

Gėda šioje minioje buvo sprunkančiam, į „Kaspervizijos“ laikus žiūrovus grąžinusios laidos operatoriui, kuris galėjo chrestomatiškai guostis: „Aš tik vykdau užduotį.“ Ir vis dėlto ši, Sąjūdžio laikus primenanti, minia liko ori iki galo.

Ši bendruomenė buvo liūdna, tačiau ne palūžusi. Atrodė - kaip ir prieš kelis dešimtmečius - kad čia gimsta naujos, teisingesnės, solidaresnės valstybės pradmenys. Galbūt drastiško Romo Kalantos poelgio ir maišto metais gimęs Drąsius Kedys - dabartinės valstybės auka - tapo tuo herojumi, kuris įkvėps apmirusią visuomenę pakilti į kovą už teisingesnę Lietuvą? Juk ir jis galėjo parašyti kažką panašaus: „Dėl mano mirties kaltinkit tik santvarką“.

Jonučių kapinėse, kaip kažkada Muzikinio teatro sodelyje, gimė naujos - ne tik laisvos, bet ir moraliai švarios, teisingos Lietuvos viltis. Aš tai mačiau žmonių veiduose, jų akyse, kuriose žvilgėjo ašaros. Ir net gyvenimo užgrūdinti, valingi vyrai to nesigėdijo. Nes jie verkė ne iš gailesčio sau.

Galbūt šitas viltis tuoj apdergs koks nors oficialus „pedofilų valstybės valstybininkų“ organas, įnirtingai saugantis supuvimo status quo, kaip svarbiausią savo gerovės sąlygą. Galbūt dar bus surasta daugybė legendą griaunančių įrodymų. Galbūt. Tačiau šitų įvykių įskelto žmonių vienybės ir pasipriešinimo jausmo jau niekas neatims.

Baisios tragedijos herojus Drąsius Kedys padarė daugiau nei bet kuris politikas. Minią jis pavertė už bendrą tikslą kovoti besirengiančia visuomene.

Valstybės auka. Auka valstybei.

.

Nors skelbiama apie vieningos ES dujų rinkos sukūrimą, yra valstybių narių, kuriose tas pats trečiosios šalies subjektas (bendrovė „Gazprom“), užimantis iš esmės monopolinę padėtį dujų rinkoje, tiesiogiai arba per tarpininkus valdo tiek dujų tiekimo, tiek perdavimo bei paskirstymo tinklus.

Ši padėtis daro neigiamą įtaką minėtųjų valstybių sutartims su dujų tiekėjais ir dažnai lemia nepalankias dujų kainas galutiniams vartotojams. Europos komisaro J.Almunios, atsakingo už konkurenciją, pasiteiravau, kaip Komisija planuoja užtikrinti skaidrumą ir konkurenciją ES energetikos rinkoje. Ar, siekdama išvengti kainų iškraipymo, EK ketina padėti valstybėms, didžiąja dalimi priklausomoms nuo vieno išorės tiekėjo, derybose dėl dujų kainų? Taip pat teiravausi apie Komisijos planus nagrinėti klausimą, ar „Gazprom“ dominavimas atskirose valstybėse narėse, neiškreipia konkurencijos bendroje ES dujų rinkoje taisyklių ir ar tai nesudaro galimybių bendrovei „Gazprom“ piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi rinkoje?

Deja, kaip ir daugeliu kitų atvejų, Komisija atsakydama į šį klausimą, pasirinko lengviausią kelią – cituoti teisės aktus, tačiau iš esmės nepasakyti nieko. Tiksliau, pasakyti, jog nors vieninga dujų rinka ir kuriama, šiuo momentu Komisija neturi intencijų (ar noro?) imtis aktyvių veiksmų užtikrinant skaidrumą ir tinkamą esamų dujų rinkos žaidėjų priežiūrą. Tokia pozicija išties liūdina, ypač prisimenant aktyvią Europos Komisijos poziciją kitose antimonopolinėse bylose (prisiminkime žymiąją „Microsoft“ bylą), ir tik patvirtina nuomonę/prielaidą, jog dujų rinkose didesnę reikšmę vaidina ne teisė, o „didžioji“ politika, tiksliau, verslas. Dažnai apeinant mažųjų ir nereikšmingų šios politikos žaidėjų, tokių kaip Lietuva, interesus.

Tai ypač aiškiai pamatėme, kuomet buvo priimtas sprendimas tiesti „Nord Stream“ dujotakį Baltijos jūros dugnu. Juk jis, be jau ne sykį aptartų aplinkosauginių grėsmių, Lietuvai reiškia ir galimybę netolimoje ateityje likti prie užsukto neribotam remontui dujų vamzdžio. Tiesa, ir pati Europa, taip aktyviai norinti „alternatyvaus“ dujų tiekimo Baltijos dugnu, gali likti prie suskilusios geldos – jau patys Rusijos atstovai puse lūpų pripažįsta, jog gali neužtekti dujų visiškai užtikrinti „Nord Stream“ poreikius…

Grįžtant prie Europos Komisijos atsakymo, galima jame rasti ir teigiamų pusių. Štai atsakyme pažymima, kad valstybėms narėms, neturinčioms fizinių jungčių su kitomis valstybėmis, arba saistomoms ilgalaikių sutarčių su dujų tiekėju (dauguma atvejų tai – bendrovė „Gazprom“) svarbu užsitikrinti jungiamąsias linijas, kurios padės integruotis į ES energetikos rinką ir naudotis pasirinkimo, kurį rinka teikia vartotojams, privalumais.

Todėl itin svarbu, kad ir toliau Lietuvos ir Lenkijos vyriausybės aktyviai įgyvendintų dujų jungties tarp šių dviejų valstybių projektą, kad ir kaip tai būtų neparanku „Gazprom“ valdomam privačiam verslui.

.

Vilniuje jau kurį laiką vyksta diskusijos dėl „Vilniaus vandenų“ noro padidinti 50 procentų šalto vandens kainas nuo 4,22 Lt (su PVM) iki 6,32 Lt už 1 kubinį metrą.

Įmonės vadovas nurodo keletą priežasčių, kodėl kainas būtina didinti: pirmoji – nes jau dešimt metų nekeista šalto vandens kaina. Antroji: sostinėje mokestis už šaltą vandenį yra mažiausias visoje Lietuvoje. Trečia: šalto vandens kainas būtina perskaičiuoti dėl sąnaudų didėjimo – išaugusių elektros, šilumos energijos, kuro, dumblo tvarkymo kainų. Ketvirta:  reikalingos papildomos lėšos modernizuoti vandentiekį ir nuotėkų tinklus bei dumblo, nuotėkų valymo įrenginių statybai. Ir penkta: krito vandens suvartojimas.

Taigi ir panagrinėkime teiginius paeiliui:

Pirmas ir antras teiginys negali būti net svarstomi, nes laikas, kada paskutinį kartą  nustatytos vandens kainos nėra pagrindas jas didinti, kaip ir argumentas, kad iki šiol vilniečiai mokėjo mažiau nei kitų miestų gyventojai.

Išaugusios sąnaudos ir sumažėjęs vartojimas – taip, tai jau argumentas, bet ne visos sąnaudos išaugo, nemažai jų sumažėjo, pvz., statybos ir remonto darbų kainos krito net 30 proc. Be to, sumažėjo darbo užmokestis. „Vilniaus vandenys“ iki šiol gaudavo didelę ES paramą tinklams modernizuoti ir pajungti naujus vartotojus, kartu šimtamilijoninė ES parama padėjo modernizuoti valdymą bei mažinti sąnaudas. Todėl išaugusios elektros kainos tikrai negali tiek paveikti vandens kainodaros, kad vanduo brangtų 50 proc. Dėl vartojimo mažėjimo – argumentas suprantamas, bet įmonės tai sprendžia mažindamos sąnaudas ir skatindamos paklausą. Patarimas: „Vilniaus vandenims“ pradėti aktyvią reklamos kampaniją, kuri parodytų, kokia tikrai gera Vilniaus vandens kokybė ir  vilniečiams tikrai nėra reikalo pirkti vandenį parduotuvėse, vežti jį namus. Vieno „Vilniaus vandenų“ kubinio metro vandens kaina yra lygi vieno 1,5 litro plastikinio vandens butelio kainai. Dar pridėkime vykimo į parduotuvę kaštus, šiukšlių išvežimą, gausite rezultatą -  2000 litrų  prieš 1,5 litro. Aš asmeniškai geriu „Vilniaus vandenų“ vandenį, įsipilu į ąsotį ir laikau šaldytuve.

Ketvirta, reikalingos lėšos statyti dumblo valymo ir utilizavimo įrenginius. Štai čia ir yra tikroji priežastis. Ir dėl jos dabartinė nauja „Vilniaus vandenų“ administracija nėra kalta. Prieš kelerius metus buvo atliktas dumblo utilizavimo įrenginių pirkimas ne konkurso tvarka, kurio kaina – apie 200 mln. litų, nors, ekspertų teigimu, tokie įrenginiai, parinkus teisingą techninį sprendimą ir perkant darbus konkurso būdu, kainuotų ne daugiau nei 100 mln. Lt, t. y. perpus pigiau. Šie darbai jau pradėti, o dabar dėl lėšų trūkumo sustabdyti. Planuota ES parama nėra gauta ir tikriausiai nebus, nes pažeistos pirkimo procedūros ir darbai jau pradėti (plačiau apie sostinės Lazdynų mikrorajono gyventojų viltis, pastačius minėtus įrenginius, – čia). Štai šie keisti „Vilniaus vandenų“  vadovų sprendimai ir yra priežastis, kodėl reikia kainą didinti net 50 proc. Gerai, kad šiuos keistus pirkimus pastebėjo Ūkio ministerija bei Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK), kuri nesvarstys įmonės prašymo didinti paslaugų įkainius, kol nebus įvertinti viešieji pirkimai. Jei paaiškės, kad būta nesąžiningų veiksmų, kalti asmenys bus nubausti. „Vilniaus vandenų“ direktorius D. Norkus pažadėjo artimiausiu metu tai apsvarstyti su Ūkio ministerijos ir Viešųjų pirkimų tarnybos vadovais. Taip pat įmonės atstovai atkreipia dėmesį, kad UAB „Vilniaus vandenys“ 2009 metais 87 proc. vykdytų viešųjų pirkimų buvo atlikta buvusių vadovų.

Priminsiu, kad iki šiol (kaip visada, labai ilgai) teisėsauga tiria buvusių „Vilniaus vandenų“ vadovų piktnaudžiavimą savo pareigomis, kada net dar man būnant meru, pateikėme faktus apie įmonės vadovų gaunamus atlyginimus, kurie siekė ir po 50 tūkstančių litų per mėnesį, darbų pirkimus iš susijusių įmonių be konkurso ir t. t. Tuomet per vargus atleistas direktorius sugebėjo „sirgti“ daugiau nei 9 mėnesius ir buvo aršiai ginamas tuometinių Vilniaus miesto tarybos politikų ir iš kairės, ir iš dešinės, ir iš liberalų (plačiau apie tai – čia).

Taigi vilniečiai neturi primokėti už blogą ir neskaidrų politikų bei įmonės vadovų darbą.

.

.

.