Šiandien Europos Parlamente svarstant Naujų maisto produktų reglamentą EP Europos liaudies partijos (PPE) frakcijos posėdyje išsakiau poziciją, jog maisto produktai, pagaminti iš klonuotų gyvūnų neturėtų patekti į ES rinką.

Svarstytu reglamentu siekiama nustatyti naujų maisto produktų tiekimo į ES rinką taisykles kartu užtikrinant aukštus žmonių sveikatos, gyvūnų gerovės reikalavimus, aplinkos ir vartotojų interesų apsaugos lygį bei vidaus rinkos veikimą.

Manau, kad maisto produktai, pagaminti iš klonuotų gyvūnų arba jų palikuonių, neturėtų būti įtraukti į šį reglamentą, o atsižvelgiant į problemos daugialypiškumą ir nuomonių įvairovę, Europos Komisija dėl klonuotų gyvūnų naudojimo maisto pramonei turėtų pateikti atskirą pasiūlymą, kuris Europos Parlamente būtų atskirai svarstomas.

Net ir tuo atveju, jei būtų leista vartoti klonuotą mėsą, kiltų aibė kitų problemų, tokių kaip ženklinimas, vartotojų saugumo užtikrinimas ir klonuotų gyvūnų palikuonių naudojimas ir kt. Ar gamintojai ir vartotojai yra tam pasirengę? Pirmiausia, gyvūnų klonavimo poveikis maistui ir vartotojų sveikatai nėra pakankamai ištirtas, o antra, tam tikras išvadas daryti leidžia ir informacija, kurią pateikę mokslininkai: klonuoti gyvūnai turi tendenciją sirgti ir dažniau neišgyvena. Antra vertus, neturėtume pamiršti, jog masinis gyvūnų klonavimas gali sumažinti jų genetinę įvairovę, o tai savo ruožtu padidintų sergančių gyvūnų skaičių ir mažintų pasitikėjimą Europos žemės ūkio produkcija.

Išsakydama tokį požiūrį visgi manau, kad moksliniai tyrimai šioje srityje turi būti tęsiami, tačiau visų pirma turi būti galvojama apie žmogaus sveikatą, etinius dalykus ir ekonominiai rodikliai neturėtų būti lemiami.

Kalbant grynai apie rinką, reikia pastebėti ir tai, kad klonuotų gyvūnų mėsa nesukuria pridėtinės vertės – mėsos pasiūla Europos Sąjungoje yra panankama ir nėra prasmės ją pildyti klonuotais produktais.

Svarstant šį klausimą neturėtų būti pamiršti ir klonavimo etiniai aspektai: mūsų politinė grupė sieja save su krikščioniškosiomis vertybėmis ir žmonės, kurie mumis pasitikėjo, nori, kad tomis vertybėmis ir būtų vadovaujamasi priimant svarbiausius sprendimus.

.

Kaip kiekvienas musulmonas meldžiasi veidu į Meką, taip kiekvienas konsultantas meldžiasi politinių debatų centro laukui, kuris angliškai vadinamas „centre ground“. Tai yra retorikų, programų, lozungų, veiksmų rinkinys, kuris jungia neapsisprendusiuosius rinkėjus. Būtent dėl neapsisprendusiųjų arba dėl migruojančių rinkėjų yra kuriamos rinkiminės kampanijos, samdomi profesionalūs rinkimų konsultantai, naudojamos primityvios ar kosminio mąsto politinės technologijos. Partija užėmusi „centre ground“ paprastai laimi ir rinkimus.
Kodėl JAV prezidentu buvo išrinktas B.Obama ir kodėl jis, greičiausiai pralaimės būsimuosius prezidento rinkimus? Kodėl Britanijoje 13 metų truko leiboristų valdymo epocha ir ji baigėsi būtent šiemet? Į tuos klausimus yra dešimtys atsakymų, tačiau be „centre ground“ sąvokos niekaip neišsiversime.
Kur randasi šitas politinis rojus ir kaip jis pasiekiamas. Jei darydami apklausą, mes paprašysime žmonių identifikuoti savo pažiūras nuo 1 (visiška kairė) iki 10 (ultra dešinė), daugiausia žmonių pasakys, kad jie yra Nr.5. Atitinkamai mažiau bus Nr.4 ir Nr. 6 ir visiškai nykstantys dydžiai Nr.1 ir Nr.10 Na maždaug taip, kaip pavaizduota paveikslėlyje.

Partijų lyderiai, pozicionuodami save rinkoje, jei veiks racionaliai, visuomet bandys paiimti Nr.5 Dvipartinėje sistemoje dešiniųjų lyderiai gali nesijaudinti dėl 6,7,8,9 ir 10. Paprasčiausiai todėl, kad jie vis vien balsuos už tą partiją arba liks namie.
Jei abu partijos lyderiai būtų žmonės racionalūs, abu judėtų link Nr.5 Tada lemtų abiejų lyderių asmenybės tūriai. Politinių technologijų požiūriu tai prilygtų tankų kautynėmis ties Prochorovka, kur 1943 metais ties Kursu tiesiu taikymu susikibo dvi galingiausios pasaulyje tankų armijos. Tų politinių titanų kovą aprašinėja istorijos vadovėliai, o rinkimų konsultantai, turėję laimės pabūti šalia, po to rieškučiai semia pinigus ir užsitikrina savo pavardės citavimą pasauliniuose politikos mokslo žurnaluose.
Deja taip būna retai, o dažniausiai politiniai lyderiai kartais sąmoningai ar nesąmoningai pasirenka, kitą kovos lauką, ir politinių debatų „centre groundas“ oponentui yra paliekamas be kovos. Taip darė britų konservatoriai nuo 1997 ųjų, vis bandydami būti dešinesni už leiboristų premjerą Tonį Blairą. Taip jie darė todėl, kad nesugebėjo suvokti, jog britai nenori vien tik besaikio mokesčių karpymo ir viešųjų paslaugų privatizacijos.
Prireikė maždaug 10 metų, 4 triuškinančių pralaimėjimų, kol Britanijos konservatoriai pakeitė savo politiką ir keliais smūgiais atsiėmė vidurio lauką, kurio T.Blairo įpėdis G,Brownas net realiai nesiteikė ginti.
Daugelis paklaus manęs, jei visi tokie protingi, kodėl mes neturime politikos pabaigos? Kodėl visi lyderiai nestoja į centrą? Kodėl nebėra politinių titanų kautynių ties Prochorovka? Taip yra todėl, kad politinis centras migruoja, jis yra nepastovus ir tai, kas vakar buvo politinių debatų centras, šiandien jau yra ekstremizmas. Už „centre ground“ sėkmingą suradimą rinkimų konsultantas gauna savo pinigus. Ir vis vien jis tai padaro tik labai apgraibomis. Ar tuo keliu reikės vesti partiją, sprendžia lyderis. Tai jo teisė ir jo pareiga.

.

Informacijos apie maistą teikimo vartotojams aktualijos visos Europos spaudoje tampa vis dažnesnės. Tai ir viena iš temų, kuo vis labiau domisi ir patys piliečiai: kartais tikslindamiesi apie naujus aprendimus, kartais nerimaudami dėl milžiniško ir ne visada tikslaus informacijos srauto.

Tiek Europos Parlamente, tiek kitose Europos Sąjungos institucijose jau senokai sklando reakcijos dėl, švelniai tariant, nekorektiškų kai kurių nepriklausomomis save vadinančių organizacijų iš D.Britanijos veiksmų skleidžiant klaidinančią informaciją, kuri pateikiama su aiškiu tikslu nuteikti prieš Europos Sąjungą ir yra iš esmės naudinga tik kai kurioms verslo grupėms, suinteresuotoms „laukiniu kapitalizmu“ (į tai ne sykį dėmesį bandė atkreipti ir „the Economist“ žurnalistai). Prie tokių, klaidinančių “šedevrų”, galėtume priskirti ir naujausią  – apie tai, kad ES ketina uždrausti pardavinėti kiaušinius ir bandeles vienetais…

Kalbant apie Reglamentą dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, dėl kurio projekto birželio 16 savo poziciją išsakė Europos Parlamentas, visų pirma reikia pažymėti, kad dar labai anksti kalbėti apie tai, kas jame bus įtvirtinta, kadangi dokumentą dar bent du sykius svarstys Europos Sąjungos šalių ministrai bei bent vieną sykį – Europos Parlamentas, taigi galutinį jo variantą turėsime ne anksčiau kaip kitais metais.

O kalbant apie šio dokumento turinį, pagrindinis jo tikslas – suvienodinti reikalavimus informacijai, pateikiamai ant parduodamų maisto produktų, ir užtikrinti, kad ši informacija būtų kuo suprantamesnė ir aiškesnė eiliniam pirkėjui, kad jo neklaidintų. Reglamente numatyta, kokią informaciją vartotojui teikti privaloma, o kokią gamintojas gali nurodyti savanoriškai. Tarp privalomos nurodyti informacijos patenka tokie dalykai kaip produkto pavadinimas, energetinė vertė, grynasis produkto kiekis pakavimo metu, sudedamosios produkto dalys, vartojimo terminai bei sąlygos, kai kurių produktų (pvz., mėsos, pieno produktų ir pan.) kilmės šalis.

Savanoriškai gali būti pateikiama ir kita informacija, jei ji neklaidina vartotojo, pvz., įvairių mineralinių medžiagų ar vitaminų kiekis.

Taip pat Reglamente nurodyta, kas gali būti suprantama kaip vartotojo klaidinimas. Klaidinančia informacija Reglamente vadinama, pvz., jei nurodoma, kad produktas pagamintas panaudojant kokį nors produktą, nors panaudotas tik jo pakaitalas; jei nurodoma, kad produktas yra dietinis, nors jis neatitinka reikalavimų, keliamų dietiniams produktams; jei maisto produktui prisikiriamas poveikis arba savybės, kurių jis iš tikrųjų neturi (pvz., „jauninantis“, „stebuklingas“ ir pan.).

Tiek energijos, tiek kitų elementų kiekis nurodomas arba 100 gramų (ar ml) arba vienai porcijai, siekiant išvengti tokių situacijų, kuomet tarpusavyje lyginami produktai, turintys skirtingas mases arba tūrius (pvz., nurodant, jog 600 g pakuotėje yra mažiau kalorijų nei konkurentų produkte, kurio pakuotė 800 g). Informacija apie energetinę vertę bus privalomai rašoma ir pakuotės priekyje.

Kalbant apie maisto produktų kiekių nurodymo būdus, nurodyta, jog jie nustatomi masės ar tūrio vienetais, be to, ateityje galės būti numatyta kitokia tam tikrų produktų žymėjimo tvarka. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog smulkiesiems prekeiviams (pvz., turgaus prekeiviams, smulkioms įmonėms) neprivaloma laikytis visų Reglamento reikalavimų (kitu atveju tai jiems galėtų tapti nepakeliama našta). Tokiu atveju visa informacija, pirkėjui pageidaujant, privalės būti pateikiama žodžiu ar atskiru informaciniu lapeliu. Antra vertus, ir dabar kiaušiniai parduotuvėse žymimi pagal svorio kategorijas, taigi iš esmės šioje srityje Lietuvoje niekas nesikeičia. O parašyti, kad pakuotėje šeši ar dešimt kiaušinių niekas nedraudžia.

Daugelis pirkėjų skundžiasi neįskaitomomis pakuotėmis ir sako, jog atsiradus dar daugiau privalomos informacijos, raidės dar sumažės. Tai irgi netiesa. Svarstant Reglamentą, buvo ilgai diskutuojama, ar nustatyti minimalų raidžių dydį ant pakuotės. Vis tik tokio reglamentavimo atsisakyta, baiminantis, jog tokiu atveju pakuotės (arba ir porcijos) žymiai padidės (pvz., gamintojas, negalėdamas sutalpinti visos informacijos ant mažo šokolado pakuotės, jo tiesiog nebegamins), kas vėlgi nebus paranku pirkėjui. Taigi pasirinktas kitas variantas – informacija, teikiama vartotojui, turi būti įskaitoma tiek šrifto dydžio, spalvos, kontrasto su fonu ir pan. prasme. Bus draudžiamos ir įvairios užlankstytos pakuotės. Antra vertus, esant mažoms pakuotėms, gamintojui leidžiama kai kurios informacijos neteikti. O tam tikrais atvejais (pvz., šventinių pakuočių, prieskonių, vandens ir pan.) šis reikalavimas dar labiau sušvelninamas.

Dar praėjusią savaitę, tik priėmus Reglamentą, buvo pasirodę nuomonių, jog šis dokumentas – žingsnis atgal, nes esą buvo atsisakyta taip vadinamo „šviesoforo“ ženklinimo. Tai yra sistemos, beje, paplitusios D.Britanijoje, kuomet atskirų elementų kiekiai produkte ženklinami šviesoforo spalvomis, atsižvelgiant į jų kiekį, palyginus su vidutine rekomenduojama paros norma (nenuostabu, kad ir šis pasipiktinimas kilo visų pirma D.Britanijoje). Tokio ženklinimo atveju galėtume susidurti su situacija, kai, pvz., limonadas su saldikliais būtų ženklinamas žaliai, o obuolių sultys – raudonai (cukraus kiekio prasme). Paprastą pirkėją raudona spalva, nors ir žyminti tik vieną produkto sudėtinę dalį, neabejotinai galėtų atgrasinti pirkti daug sveikesnes natūralias sultis. Priimtame dokumente leidžiama gamintojui savanoriškai žymėti, kokią dalį vidutinio žmogaus rekomenduojamos paros normos sudaro vienas ar kitas elementas ar vitaminas.

.

Puikus vadovas, iškili asmenybė ir autoritetas - toks buvo velionis Algirdas Mykolas Brazauskas. Skaudu, kad savo žemiškąją kelionę jis baigė. Tačiau jo darbų atminimas išliks amžinai.

Visa spauda smelkte persismelkusi gražiausių žodžių ir užuojautos buvusiam prezidentui, premjerui, politikui. Tačiau man kyla klausimas: o kur visi šie žodžiai slėpėsi anksčiau, kai žmogus dar buvo tarp mūsų? Gaila ir be galo liūdna, kad susimąstome tik post factum. Manau, A.M. Brazauskui, esant gyvam, tokio palaikymo ir trūko labiausiai. O dabar tokie gerumo žodžiai skamba gana dviprasmiškai.

Man teko garbė pažinti ir kartu dirbti. Todėl norėčiau pasidalinti keliais įsimintino bendravimo momentais. Kaip vieną tokių, galėčiau paminėti Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso atidarymą.

Po ilgai trukusių rekonstravimo darbų buvo surengtos didžiulės iškilmės, dalyvavo keli šimtai svečių, pakviestas, žinoma, buvo ir A.Brazauskas, kaip projekto rėmėjas. Gaila, kad tą dieną mano atmintyje įstrigo žmonių pyktis. Dar dabar akyse iškyla vaizdas, kai stovint prie memorialo matau išraudusį premjero veidą bei girdžiu piktas apkalbas ir skaudžias replikas. „Ką čia veikia šitas komunistas“, „ko jam čia reikia“, „kaip jis drįsta pasirodyti“ – tokie žodžiai sklido iš stovinčiųjų aplink jį. Belieka tik žavėtis, kokios vidinės stiprybės turėjo šis žmogus, sugebėjęs viską užgniaužti savyje. O juk būtent jis buvo tas, kuris nepaprastai daug dėmesio skyrė memorialo atkūrimui.

Negalima pamiršti ir fakto, kad A.Brazauskas pasižymėjo kaip autoritetingas vadovas bei naujovių šalininkas. Šiuo atveju norėčiau prisiminti vieną Vyriausybės strateginio komiteto posėdį, kuriam vadovavo velionis. Man, kaip sostinės merui, tuo metu reikėjo pristatyti miesto strateginius bei susisiekimo sistemos projektus. Prezentacija buvo paruošta tikrai gerai, tačiau beveik visi ministrai buvo skeptiškai ir neigiamai nusiteikę mūsų siūlomoms idėjoms, nes manė, jog siekiame per daug. Bet A.Brazauskas, nepaisydamas kitų nuomonės, pasisakė už mūsų siūlomas naujoves. Buvusios opozicijos dažnai vadinamas „stagnatoriumi“ mano akyse šis žmogus išliko kaip drąsus originalių idėjų palaikytojas.

Taigi, tokią nelengvą akimirką man belieka tik išreikšti padėką žmogui, kuris buvo realių, o ne imituotų darbų puoselėtojas. Visada jausiu garbę, kad teko kartu su juo dirbti. Šiandien su liūdesiu pasitinkame jo mirties valandą. Reikia pripažinti - A.Brazauskas žemiškąją kelionę baigė, tačiau gyvenimas tęsiasi, tik pakeitęs formą.

.

.

Šaunuolis Naglis Puteikis, akcentai sudėlioti labai puikiai (Islandų neprislėgė nei kronos devalvavimas, nei TVF reikalavimai). Nuostabu, kaip kartais nenuspėjamai žmones paveikia kelionės… , nauji įspūdžiai…

„Juk Islandijoje bankrutavo kone visi didieji bankai. O Lietuvoje bankų stabilumas buvo vienas A.Kubiliaus vyriausybės prioritetų. Bankų žlugimo, bent jau Islandijoje, nei valdžia, nei paprasti žmonės tikrai nelaiko nacionaline katastrofa.“

Tik vieno niekaip nesuprantu, kur čia ta „konservatoriška“ ideologija, o gal tai kaip tik patvirtina tai, kad jie jau senai nebeturi ideologijos… ir dabar blaškosi tarp pragmatizmo (keista skaityti tokią TS-LKD nario nuomonę ir daryt prielaidą, kad ji nebuvo užsakyta…) ir konservatyvizmo. Galima manyt, kad šiam veikėjui arba jau nebe pakeliui su šia partija (ir tai jo sprendimas) arba jam šie pamąstymai brangiai kainuos ateičiai…

.

Riaušės prie Islandijos seimo kilo dėl valdžios nenoro dalytis informacija su visuomene, paaiškinti, kas iš tiesų įvyko šalyje ir kodėl. Kodėl Lietuvai verta pavydėti „bankrutavusiai" Islandijai? Mitai: islandų sunkia našta neprislėgė nei kronos devalvavimas, nei Tarptautinio valiutos fondo reikalavimai šaliai LR spec. korespondentas, Islandija, 2010-06-26, Marius LAURINAVIČIUS ...kodėl

.

Savo internetiniame dienoraštyje atidarau naują skilį „politinės technologijos“. Jame bus kitas žvilgsnis į politiką ir politikų elgesį. Seniai norėjau apie tai pradėti rašyti, tačiau vis kažkaip pritrūkdavo laiko ar noro. Artėjant savivaldos rinkimams, nusprendžiau, kad vėliau jau bus per vėlu. Todėl jūsų dėmesiui siūlau penkis patarimus ir penkias problemas, kurias turės išspręsti politiniai lyderiai Lietuvoje, jei norės laimėti artėjančius savivaldybių tarybų rinkimus.

Lengvų pergalių rinkimuose nebus
Rinkimų patirtis rodo, kad artėjančiuose savivaldos rinkimuose nebebus lengvų ir užtikrintų pergalių. Vis mažiau lieka partijų „tėvonijų“ ir vis mažiau lieka nepakeičiamų lyderių. Norint laimėti, reikia penkių skirtingų dalykų kombinacijos: vieningos partijos struktūros, geros reputacijos lyderio, profesionalaus rinkimų štabo, pozityvios žiniasklaidos ikirinkiminiu laikotarpiu ir kryptingos profesionalios rinkimų kampanijos.

„stebuklingas kampanijos ginklas“
Jau šimtus metų, kai tik vyksta rinkimai ieškoma stebuklingo ginklo, kuris iš karto laimėtų rinkimus. Kažkada buvo meldžiamasi televizijai, šiandiena daugelis bando melsytis internetui ir „socialinei žiniasklaidai“. Internetas vaidino labai svarbų vaidmenį rinkimų kampanijose Amerikoje. Pas mus jis buvo naudojamas vangiai, nes aktyviausias rinkėjų sluoksnis nesinaudojo internetu. Truputis vėlavimo mums yra į naudą. Kol mes rengiames kampanijas perkelti į elektroninę erdvę, patys amerikiečiai blavesne galva įvertino „Facebook“, BLOG‘ų, Twitter galimybes. Šiandien tikslinga pasinaudoti amerikiečių patarimais – internetinei sferai neskirti daugiau nei 5% rinkiminių kampanijų resursų. Aš manau, kad iš „stalčiaus“ reiktų traukti laiškus, lankstukus, lipdukus, tušinukus ir kitas seniau pamirštus kampanijos atributus.

Profesionalūs konsultantai.
Sunkiai įsivaizduoju, kaip galima įgyvendinti gerą rinkimų kampaniją be profesionalių rinkimų konsultantų. Konsultantai pirmiausia turi sukaupę didelę kampanijų patirtį antra jie yra laisvesni nuo vidinio partinio gyvenimo peripetijų. Jie gali duoti drąsių ir profesionalių patarimų. Kadangi rinkimų kampanija tampa vis labiau intensyvesnė, taigi profesionalai darbą padarys greičiau ir labiau laikydamiesi terminų. Tenka apgailestauti, kad Lietuvos rinka maža ir nėra daug profesionalių rinkimų konsultantų. Profesionalas rinkimų konsultantas neturės mokintis rinkimų proceso ABC, taigi politinė partija sutaupys gan daug svarbaus laiko.

Kad pinigai dirbtų užsakovui.
Esminis iššūkis rinkimų kampanijos sėkmei yra protingas pinigų leidimas. Jei pinigų turite mažai, juos reikia leisti protingai, kad pavytumėte turtingesnius konkurentus. Jei pinigų turite daug, juos leisdami neatsakingai, galite pasiekti taip, kad jie pradės dirbti prieš jus. Neturtingesni užsakovai badys pirštu į jūsų reklamą, klausdami už kokius pinigus ši reklama leidžiama ir kiek užsakovas turės atidirbinėti savo aukotojams.

Mikro rinkimų kampanijos

Praėjusiuose savivaldos rinkimuose viena vieta Klaipėdos m. taryboje kainavo maždaug 1000 balsų. Smulkesnėse savivaldybėse pergalę gali lemti 300-400 rinkėjų grupė. Laikai, kai reikėjo gaudyti visus rinkėjus, jau praeityje. Šiandien gera rinkimų kampanija būtent turi surasti tuos rinkėjus ir įtikinti, kad užsakovai yra būtent ta partija, kuriems reikėtų atiduoti jų balsą. Būtent šių grupių suradime, jų pritraukime ir pasirodys lyderių, partijų ir politinių technologų genialumas.

Kiekvienoje rinkimų kampanijoje yra nežinomųjų. Geriausi konsultantai, geriausi lyderiai, geriausia kampanija kartais nueina niekais, jei šita komanda nesugeba įtikinti piliečių, kad būtent tokia idėja, tokie politikai yra reikalingi miestui ar šaliai. Bet šiandien sudedamos aukos yra pernelyg didelės, kad politikas galėtų pasikliauti vien savimi ir ignoruotų profesionalų patarimus.

.

Visiems, ir jauniems, ir senesniems, sveikinimai Vidurvasario (nors vasaros kaip ir nebuvo ligi šiol) proga.

Per šv. Joną, per Rasas, mergelės gal pasirinko visokių meilažolių prisivilioti bernams ar papuošė juos vainikais, moterėlėms gal pavyko pasirinkt gėlių ir žolelių dėl sveikatos, gal būt kas nors  Šv. Jono rytą saulei tekant (ar per lietaus debesis kas matė Saulę šiandien tekant?) pasivoliojo rasotoje pievoje ar bent nusiprausė rasa,  narsiausieji, nebijantys šalčio, išsimaudė naktį upėje ar ežere – tai vis dėl sveikatos ir gražumo, dėl veidelių skaistumo… O vainikėliai medžiuose ar vandeny ką gi „pasakė“?

Ir gal visiems, ir šokantiems dainuojantiems prie laužų, ar tik žiūrovams, ar džiugiai sveikinantiems Jonus ir Janinas bei Rasas naktis ši buvo ypatinga…

Ir šiek tiek liūdna, kad „jau po Joninių“. Ir ko gi galime mes palinkėt vieni kitiems – kad tik po Joninių nebūt blogiau nei iki Joninių…

.

Sveikinu visus Jonus ir Janinas su vardo diena! Linkiu daug džiugių ir saulėtų gyvenimo akimirkų!...

.