Žodžiai… Vertingi žodžiai… Žodžio vertė… Ar žodžiai gali būti vertingi? O jei taip, tai kokia tų žodžių vertė? Žodžiai verti tiek, kiek jais galima įtikinti kitus perteikiant informaciją? Mintis – žodis – veiksmas… Ši trilogija apibūdina mūsų elgsenos procesą ir tuo pačiu parodo, jog žodis yra kaip tarpininkas tarp minties ir veiksmo. Ar tai ir sudaro jo vertę? Kaip pavyzdį paimkime įdomų tekstą: (ištrauka su nuoroda)

„Bet meilė be aukos reikalui prispyrus? Tai tas pat, kaip laisvė be atsakomybės. Kaip pažadas be jo įvykdymo. Tačiau net ir čia prezidentei pavyko nuskinti pozicijos ir opozicijos aplodismentų audrą. Mat ji puikiai žino politikos be atsakomybės trauką visokio plauko apsišaukėliams. Gal čia ir glūdi pozicijos ir opozicijos partijų simpatijos prezidentei šaknys? Politika be jokios asmeninės atsakomybės, nors prezidentė kapoja galvas į dešinę ir kairę – kaip tik už tai. Tas prezidentės psichologijos dualizmas atsispindi jos (ne)užsienio politikoje labai aiškiai. Taigi, ji puikiai atspėjo prigimtinį lietuvio norą veikti be jokių skaudžių to veiksmo pasekmių, be asmeninių pastangų. Kitaip sakant pastebėjo jo meilę bestuburiam pragmatizmui. Pasirodo, toks yra lietuvių tautinis bruožas.“

Šią ištrauką, beje ko gero ir visą straipsnį, galima pateikti ir nagrinėti kaip diplomatinio žodžio šedevrą, nes sakant komplimentus čia taip subtiliai pateikiama tiek konstruktyvios kritikos … Tačiau kiekvienas skaitantysis teksto prasmę supranta savaip: šalininkai – džiaugiasi komplimentais, mąstantys – apčiuopia kritikos konstruktyvą. Taigi kiekvienam skaitančiajam tų žodžių vertė labai skirtinga, na o autorius bet kada gali pasakyti: argi aš taip sakiau; ir užteks tik perskaityti tuos pačius žodžius kita intonacija, truputį kitaip dėliojant kirčius ir žodžių prasmė jau keičiasi…

Tačiau žodis visgi turi savo vertę. Todėl verta pacituoti kitą straipsnį kuriama aptariama „Gyvenimo vertė“:

„ Kaip įprasta, …, jis neatsako tiesiogiai, bet paliečia problemos šaknį, svarsto klausimą kitame lygmenyje, atskleisdamas klaidą, kuri slypi pačiame klausime.“

Čia žodžio vertė slypi senolių sukauptos informacijos perdavime nūdienos kartoms…

.

Sąjūdžio laikų nuotraukoje- užrašas smulkiomis raidėmis dešinio plakato pačioje - 'TSRS piliečiams garantuojamos žodžio, spaudos, susirinkimų, gatvės eitynių ir demonstracijų laisvės'. Iš http://www.efoto.lt/node/378478 Jau buvau pradėjęs justi nusivylimą, tarsi Sąjūdžio idealai dingsta, o jo vietą vis labiau užima sutręšusi teisėsauga ir vis labiau gendanti ir į korupciją grimztanti visa

.

Ūkio ministerija pažėrė gerų iniciatyvų:

• Suskaičiavo komercinį valstybės turtą - jo daug (apie 17 mlrd.);
• Įvertino kokia šio turto finansinė grąža - apgailėtina (apie 30 mln.);
• Paskelbė šiuos rezultatus viešai ir taip pirmą kartą aiškiai ir iliustratyviai įvardino problemą;
• Deklaravo siekį turtą valdyti efektyviai ir pradėjo tam parengiamuosius darbus;
• Parengė (o Vyriausybė patvirtino) valstybės kontroliuojamų įmonių viešumo gaires.

Visos šios iniciatyvos - tiesiog puikios. Šių žingsnių reikėjo jau senai. Belieka tikėtis, kad toliau bus sparčiai einama šia linkme pasiekiant visus išsikeltus tikslus. Tai nebus lengva, tačiau tikrai įmanoma. Sėkmės ministrui, o aš prisidėsiu kiek galėsiu.

Tačiau yra visame tame ir kita medalio pusė. Ūkio ministerijos vadovybė ir Premjeras vis pabrėžia, kad valstybės turtą reikia ne parduoti, o geriau valdyti. Dar kartą pabrėždamas, kad sutinku su antrąja teiginio dalimi, noriu rimtai kvestionuoti pirmąją.

Pirma, privatizavimas padėtų iš karto visiškai pakeisti santykius atitinkamoje rinkoje. Būtų praktiškai panaikintos galimybės piktnaudžiauti įvairiais aspektais. Įmonių valdytojams - dirbtinai didinti sąnaudas ir taip iškelti įmonių pelną už įmonių ribų, o dalį to pelno nelegaliai pasilikti sau.

Politikams nebeliktų pagundų versti įmones finansuoti dalykus, kurie nėra naudingi įmonei, o dažnai ir mokesčių mokėtojams. Taipogi nebeliktų galimybių įmonėse įdarbinti savus. Darbuotojams - manipuliuoti politiniu spaudimu, kai priimami sprendimai dėl jų darbo vietų.

Kitaip tariant, privatizavimo atveju tie, kas priima sprendimus, pilnai patiria ir tų sprendimų sąnaudas, o tai - geriausias vaistas nuo bet kokio neefektyvumo.

Antra, privatizavimas padėtų valstybei generuoti lėšas. Tai, savo ruožtu leistų arba kompensuoti ankstesnius ar dabartinius atlyginimų ar pensijų mažinimus, kiek tam būtinybę nustatė teisės aktai ar Konstitucinis teismas. Taip pat leistų spręsti ilgalaikes problemas, pavyzdžiui, sugrįžti prie kol kas užšaldytos pensijų reformos ir grąžinti pensijų kaupimą pilna apimtimi ar net jį praplėsti.

Noriu pridurti, kad neteisūs yra tie, kas sako, kad parduoti dabar ne laikas ir reikia laukti ekonomikos atsigavimo. Pasaulio ekonomikos raida toli gražu nebūtinai bus tik šviesi. Gali būti, kad dabartinė santykinai sumažėjusi įmonių kaina visgi yra didesnė nei ta, kurią bus galima gauti po metų ar vėliau. Galiausiai, valstybė neturėti stengtis veikti kaip spekuliantas biržoje, nes kiti tai paprastai daro daug geriau už valstybę.

Trečia, valstybinių įmonių valdymo efektyvumo reikalai - ne ta sritis, kuria turi užsiimti politikai. Nors po Spalio perversmo Rusijoje tapo madinga įmones valdyti politiškai, tačiau vargu ar tai mada, į kurią reiktų lygiuotis ir Lietuvai. Politikų veikla turi būti politikos formavimas, o ne administravimas.

Beje, supainiojus politikos formavimą ir administravimą kyla pavojus, kad gerai nebus atliekama nei viena, nei kita. Kaip ir krepšinyje paprastai geriau teisėjauja žmogus, kuris nėra vienos iš komandų žaidėjas, taip ir taisyklių verslui ir jų įgyvendinimo galima tikėtis objektyvesnių, kai valstybė nėra kartu ir rinkos dalyvis.

Grįžtant prie valstybinių įmonių valdymo reformos darbų - būtų blogai, jei būtų pasiektas dalinis efektyvumas (turtas valdomas efektyviau nei šiandien), tačiau tai taptų kliūtimi pasiekti maksimalų efektyvumą per privatizavimą.

Gerinant valstybinių įmonių valdymą galima tikėtis tam tikro valstybės kontroliuojamo turto pardavimo - atskirų aptarnaujančių įmonių atskyrimo nuo pagrindinės įmonės jas parduodant. Tačiau privatizavimas turi ateiti į tuos sektorius, kuriame jis arba neleidžiamas, arba veikia tik labai ribotai. Tai energetika, susisiekimas, miškų valdymas, o bent iš dalies ir sveikata, švietimas. Ir šių sprendimų reikia neatidėlioti, nes delsimas nieko gero nežada.

Kad privatizavimas yra tikrasis sprendimas liudija netgi Švedijos, kuri, kaip pagrįstai teigiama, puikiai valdo savo turtą, pavyzdys. Kiekvieną kartą, kai prabylama apie galimą valstybinių įmonių privatizavimą, net Švedijoje jų akcijų kaina iš karto šokteli aukštyn. Tai reiškia, kad investuotojai iš įmonių po privatizavimo tikisi didesnio efektyvumo net palyginus su puikiai veikiančiu valstybės valdymu.

Taigi, puiku, kad darome geriau, tačiau pusiniais žingsniais - valstybinio turto geresnio valdymo diegimu - neturėtume atitolinti tikrųjų sprendimų - valstybinio turto privatizavimo.

Rodyk draugams

.

Penkerius metus Davidas Cameron‘as praleido bandydamas atnaujinti Konservatorių partiją ir tikėdamasis, jog jai pavyks atgauti valdžią po trijų nesėkmingų rinkimų. Apklausa parodė, kad nemaža dalis balsavusiųjų, matydama inertiškas jo pastangas  pertvarkyti partiją, ilgai svarstė, kokio tipo ministru pirmininku jis taps.

Eidamas šias pareigas jau po dešimties savaičių, ponas Cameron‘as lankėsi Jungtinėse Amerikos valstijose ir ten pasirodė kaip bene radikaliausias šiuolaikinės Britanijos vadovas. Tokiomis pažiūromis jis pralenkia net gerai žinomą konservatorių lyderę, „geležine ledi“ vadinamą Margaret Thatcher.

Pateikdamas galybę politinių pareiškimų ponas Cameron‘as kartu su  konservatorių ir liberaldemokratų  koalicija mėgino prakirsti ledus, kurie buvo  nusistovėję vyriausybėje jau nuo Antrojo pasaulinio karo.

Koalicijos programa numatė griežtą vyriausybės biudžeto išlaidų sumažinimą, plintančios biurokratijos galių apribojimą, valstybės kontrolės sumažinimą vietos valdžiai bei valstybės paramos programą vietos bendruomenėms ir individams, kurią ponas Cameron‘as pavadino „Didžiąja visuomene“.

Būdamas 43 metų ponas Cameron‘as yra jauniausias ministras pirmininkas per pastaruosius 200 metų ir, rodos, net pats nustebo savo radikalizmu. Jis netgi prilygina save  Tony Blair‘ui , dešimt metų iki 2007- ųjų ėjusiam ministro pirmininko pareigas, ir  kuris Britanijoje labiausiai žinomas dėl apsukrios, bet ne itin savarankiškos politikos, kurios jis ėmėsi. Išimtis - Irako karas.

Ponas Cameron‘as vienoje savų viešųjų kalbų apie pakeitimus prabilo apie tai, jog reikėtų sumažinti vyriausybės galias ir atverti naujų galimybių žmonėms. Tai reikštų, jog Baltosios salės valdžia būtų paskirstyta ir paprastiems žmonėms.

Ligi šiol pono Cameron‘o ir Nick‘o Clegg‘o, liberalų lyderio bei vicepremjero, sukurta programa labiau panaši į viziją nei į realų faktą.Geriausiu atveju  tik per daugelį mėnesių ar net metų, jiems pavyks nurungti savo politinius oponentus,  darbininkų sąjungas ir nepaklusnią biurokratiją. Tik tuomet jie galės imtis projekto, kuris nustebino net ir kai kuriuos jų šalininkus bei išprovokavo prieštaravimo šūksnius darbo partijoje.
.

Pagrindinis vyriausybės programos principas – per penkerius metus sumažinti kasmetinį biudžeto deficitą (235 milijardai dolerių) ir pasiekti, kad per visą laikotarpį būtų nuimti 25 procentai biudžeto iš beveik visų ministerijų. Taip pat visiems departamentams nurodyta paruošti planą, kad jų biudžetas  bus sumažintas 40 procentų, įtraukiant išlaidžias Gynybos ir Socialinės rūpybos  ministerijas. Visa tai skirta tam, kad būtų pasiekti bent  minimalūs rezultatai.

Vienintelės biudžeto mažinimo išimtys bus suteiktos Sveikatos ir Užsienio reikalų departamentams. Tačiau net ir Nacionaliniam Sveikatos institutui nebus suteikta lengvatų atliekant rekonstrukciją.

Vyriausybė neseniai pranešė, kad jie planuoja pašalinti ir dešimtis tūkstančių biurokratų Sveikatos institute, nes tai pareikalauja daugiau nei 150 milijardų dolerių iš valstybės biudžeto.Tačiau pati biurokratija, kuri įtraukia 6 milijonus  valstybės tarnautojų gali bandyti blokuoti reformas.

Viename leidiny buvo parašyta: „Visas mūsų dinamiškumas ir kūrybiškumas taip ilgai kryptingai nukreiptas į visuomenės problemas dabar pasisuko į vidines valdžios problemas“.

.

L.Pakalkaitės nuotraukoje- po ispanų turistų užpuolimo ir iškviestos policijos, du iš tų pačių valkataujančiu ir išgėrusių žmonių–jie nuotr. kairėj- persikėlė iš vieno skvero į už 100 m esantį kitą. Policija jų neapklausė ir nesulaikė.   Klaipėdos m.merui R.Taraškevičiui Klaipėdos miesto tarybos nariams PRAŠYMAS 2010 07 27 DĖL GRĖSMĖS KLAIPĖDAI ĮGYTI PRIEŠIŠKO IR NESAUGAUS TURISTAMS MIESTO

.

Ne paslaptis, kad pastaruosius kelis metus dalis amerikiečių kairiųjų atstovų pasirinko naują terminą „progresyvieji“, kuris turėtų pakeisti žodį „liberalieji“. Teisė gana stipriai laikėsi įsikibusi  žodžio „liberalus“, tačiau  2007 metais  per demokratinius debatus paklausta ar ji yra liberalė ponia Hilary Klinton  atsakė, kad mieliau save vadintų „šiuolaikinio progresyvumo“ šalininke. Tačiau ji neturi tiek daug šalininkų, kaip gali iš pradžių atrodyti.

 Paskutinioji „Galupo“ instituto apklausa parodė, kad tik vienas iš keturių liberalų sutinka su „progresyviojo“ požiūrio nuostata,  17 procentų atmetė šią sąvoką, o 57 procentai apskritai buvo neapsisprendę. Įdomu tai, kad net 7 procentai konservatorių laiko save progresyviaisiais, ir beveik pusė jų teigia, jog nėra tikri, ar tokios nuostatos jie galės laikytis.

Tačiau šioje situacijoje atsiranda keblumas – Amerika nesupranta, ką politiškai šis terminas reiškia. Ar jie turėtų manyti, kad tai dar vienas žingsnis į priekį? Ką pats žodis progresas reiškia iš tikrųjų? Išnagrinėjus žodžio „progresyvus“ semantiką bei formologiją, prasidedančią jau nuo Antikos laikų,  jo reikšmė būtų - „į priekį eik“.

Bet vis dėl to žodis „Liberalas“ lieka esminiu. Praėjusiais metais rašytojas Timothy Garton Ash‘as reikalavęs liberalizmo pataisyti šios sąvokos reikšmę, išsireiškė taip: „laisvė pagal įstatymą, apribota ir atskaitinga valdžiai, rinkai, tolerancijai, individualizmo bei universalizmo tam tikriems principams, kai kurioms žmogaus lygybės sąvokoms, mąstymas ir progresas.“ Akivaizdu, kad liberalizmo terminas kinta, tos pačios sąvokos deklaruojamos įvairiai. O politika, galima sakyti, yra labai derlinga žemė tokiems pakitimams, nes kai kurie senosios sąvokos bruožai jau tampa nenaudingi šiuolaikinėje visuomenėje.

Po to kai net 7 procentai konservatorių  „Galupo“ instituto apklausoje pasisakė, jog laiko save progresyviaisiais, o liberalai atmetė savo programos atnaujinimą, kilo įtarimų, ar tik  konservatoriai nepasinaudos šūkiu „eik pirmyn“?

Po viso to, konservatoriai jau netradiciškai teikia savo pažiūras laikytis senųjų tradicijų – grįžti atgal. Friedrich von Hayek, Australijos ekonomistas gerbiamas amerikiečių konservatorių, argumentavo, kad demokratinis socializmas grasino žvėriškumu ir tironija, kad visi laisvos visuomenės šalininkai jį mato kaip primityvų ir gerai nepažintą, grįžtantį atgal.

Taigi, paneigti „progresyvumą“teisiškai yra klaidinga ir netgi negarbinga. Ir vietoje to, kad darytų netvarką  su naujojo  įvaizdžio kūrimu, kairieji verčiau liktų ištikimi sąvokai „liberalus“, bandydami ją stipriau įtvirtinti, kol dar ji kažką reiškia visuomenei. Ir verčiau jie paskubėtų, kol dar šis žodis žmonėms kažką reiškia.

.

Siunčiu informaciją apie 2010 07 26 d. įvykusį Ispanijos turistų užpuolimą Klaipėdos senmiesčio centre. Merui faksu pasiūlau nedelsiant sušaukti kolegijos posėdį pakviečiant policijos vadovus, bei turizmo firmų ir senamiesčio verslininkų atstovus. Savivaldybės tarybos nariams raštu pasiūlau nedelsiant reaguoti į besitęsiančius turistų užpuolimus taip, kad policija tuoj pat pradėtų vykdyti savo

.

Verčiau malonūs žodžiai ir atleidimas nei išmalda, slepianti skriaudą.
(Koranas)

.

Prieš 70 metų  JAV laikinai einančio valstybės sekretoriaus pareigas Bendžamino S. Velso (Benjamin Sumner Welles) pareiškimas tapo pagrindu Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo politikai.

Šia proga Vilniuje, Vašingtono skvere, vyko anuometinių įvykių paminėjimas, kuriame dalyvavo buvę Lietuvos valstybės vadovai, Vyriausybės atstovai, užsienio valstybių diplomatai, vilniečiai ir Vilniaus svečiai.

Prieš keletą dienų Europos Parlamento nariai iš Baltijos valstybių laišku, kurį pasirašė ir dalis Lietuvos atstovų,  kreipėsi į  JAV valstybės sekretorę Hilari Klinton (Hillary Clinton), dėkodami už svarbų JAV vaidmenį siekiant Estijos, Latvijos ir Lietuvos nepriklausomybės.

Foto:

JAV valstybės departamento pareiškimas dėl Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo

Minėjimo dalyviai

JAV ambasadorė Lietuvoje Anne Elisabeth Derse

Prezidentas Valdas Adamkus

M. Mikulėno nuotraukos

.

Įregistravau tabako kontrolės įstatymo pataisas, kuriomis siekiama uždrausti rūkyti automobilio salone, kai jame vežami vaikai arba nėščios moterys.

 Tabako kontrolės įstatymas numato tabako gaminių vartojimo apribojimus švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose; darbo vietose; viešajame transporte; viešojo maitinimo įstaigose, klubuose, diskotekose, interneto kavinėse, lošimo namuose, patalpose, kuriose vyksta sporto varžybos ar kiti renginiai. Tačiau įstatymas nenumato draudimo rūkyti transporto priemonės salone, jeigu jame vežami vaikai ar nėščios moterys. Kanadoje kai kuriose JAV valstijose ir Australijoje yra uždrausta rūkyti automobilyje, jei vežami vaikai.  Siūloma pataisa skirta gina vaikų teises,  apsaugoti juos nuo pasyvaus rūkymo. Vaikai nuo jo kenčia labiau nei suaugusieji. Dar negimę kūdikiai, kurių motinos buvo prirūkytoje patalpoje, lėčiau vystosi, Vėliau dėl pasyvaus rūkymo pastebimai padidėja tikimybė, kad vaikais sirgs kvėpavimo takų ligomis, juos kamuoja užsitęsęs kosulys.  

.