Polilogas

 

Diena be mokslo – tuščiai praleista diena. Tiek daug yra ko mokytis ir tiek mažai turime tam laiko.

(Albertas Einšteinas)

 

Remdamasis garsaus mokslininko išmintimi norėčiau visus Mokytojus, studentus bei moksleivius pasveikinti su naujų darbų bei mokslų pradžia ir priminti, kad įgytos žinios kaip šviesulys mums padeda net tamsiausiuose keliuose.

Rugsėjo pirmoji - tai ypatinga diena, kurios metu galime pasidžiaugti jau nuveiktais ir dar tik ateinančiais darbais, lūkesčiais, viltimis ir svajonėmis. Linkėčiau, kad tai būtų ir graži šeimos bei pabuvimo kartu diena, kuri, manau, turėtų tapti mūsų visų tradicija.

Mokslas skatina žinojimą, žinojimas – mąstymą, o mąstymas kuria asmenybę. Tikiu, kad siekdami aukštesnių tikslų galime kurti gražią ir teisingą ateitį, pasaulį, miestą. Žinau, kad apsišvietusio žmogaus geros idėjos visada pasiekia tikslą. O mokslas - viso to pagrindas. Todėl leiskime sau pažinti. Nešvaistykime brangaus  laiko!

 

Su rugsėjo pirmąja!

.

Šiandien švenčiame tarptautinę blogerių ir tinklaraštininkų dieną, kuri yra tarsi mūsų profesinė diena. Dešimtys tūkstančių pasaulio blogerių kiekvieną dieną papildo naujienų pasaulį savo informacija, įžvalgomis ar komentarais. 

Džiaugiuosi, kad tokia bendruomenė auga ir keičiasi,  kad esame laisvi bei nepriklausomi žmonės, kurie nebijo atvirai išsakyti savo minčių, požiūro, o, svarbiausia,  darome tai ne todėl, kad reikia, bet tik todėl, jog to norime patys.

Blogeriai ir populiarėjantys socialiniai tinklai neabejotinai turi didelės reikšmės, kuriant nepriklausomą ir atsakingą žiniasklaidą. Akivaizdu, kad po truputį  blogai migruoja į socialinius tinklus, tokią tendenciją įžvelgia ir interneto ekspertai, tačiau  mes visada išliekame atviri naujovėms.

Su profesine diena, mieli blogeriai!

.

.

Tikriausiai skaitėte spaudoje apie Liublijanos merą, kuris atlyginimą atsiima tik metų pabaigoje. Bet ne visą, o tik tiek, kiek procentų miestiečių palaiko mero nuveiktus darbus.

Prieš metus Seimo pirmininkei ir valdybai pateikiau siūlymą kaip pertvarkyti seimo narių, ministrų ir kitų vadovų atlyginimus bei premijas, kad jie būtų susieti su BVP bei valstybės biudžeto surinkimo planais.

http://www.zuokas.lt/2009/11/26/darom-2010’’-du-nacionaline-ideja-visi-uz-lietuvos-ekonomikos-pasiekimus/

.

Lietuvą nusiautęs škvalas primena man kitą, kur kas baisesnį škvalą, su kurio padariniais dabar kovoja daugelis pasaulio šalių – ekonominis nuosmukis, palikęs valstybes su skylėmis biudžetuose.

Balansuojant įplaukų ir išlaidų eilutes, neretai lieka nepaliestas dar vienas galimas pajamų šaltinis – valstybės valdomos įmonės. Tarptautinė praktika rodo, jog rasti lėšų biudžetui, išvengiant mokesčių kėlimo, galima ir pertvarkius valstybės valdomas įmones. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPP) tyrimas taip pat rodo, jog valstybei priklausančios komercinės įmonės turi tokį efektyvumo potencialą, kad jis gali padaryti žymios įtakos šalies BVP augimui.

Gal galėtumėte pasakyti, koks yra skirtumas tarp „TeliaSonera“ ir „Vodafone“? Arba „Statoil“ ir „Shell“? Skiriasi jų savininkai: vienu atveju tai privatūs akcininkai, kitu – valstybė ir jos žmonės. Tačiau skaidrumo ir efektyvumo prasme jos yra tos pačios lygos žaidėjos, veikiančios vienodomis rinkos sąlygomis.

Svarbiausia tai, jog „TeliaSoneros“ ir „Statoil“ pelnas – tai kiekvieno švedo ir norvego pelnas, jaučiamas per socialines garantijas, aukštos kokybės viešąsias paslaugas ir pan.

Tai, kaip efektyviai dirba ir kokius pelnus generuoja valstybei priklausančios komercinės įmonės, didžiausia dalimi priklauso nuo to, kokį vaidmenį valstybė prisiima jų valdyme.

Daugumoje išsivysčiusių ekonomikų tokių įmonių valdymas atskirtas nuo politikų kišimosi į kasdienę jų veiklą, taip pasidalijant atsakomybės sritis. Valstybei priklausančios komercinės įmonės valdomos centralizuotai per holdingo bendrovę – toks modelis tiek EPBO, tiek ES šiandien pripažįstamas kaip efektyviausias. Argumentacija aiški: kai susipina verslo ir politikos interesai, kenčia įmonių skaidrumas, sukuriama terpė neefektyviam valstybės lėšų naudojimui. Tada jose klesti korupcija, o visų sąskaita pelnosi interesų grupės.

Tačiau jaunesnės rinkos ekonomikos šalyse, kaip ir Lietuvoje, tarsi pagal geriausias planinės ekonomikos tradicijas, valstybės įmonių steigėjomis išlieka ministerijos. Ministerija dažnai yra ne tik įmonės steigėja, bet ir valdytoja. Įsivaizduojate vizitinę – ministras-valdybos pirmininkas?

Panašu į krepšinio čempionatą, kuriame teisėjas dar ir žaidžia vienoje rinktinių. Dar viena gera vizitinė: Petras Petraitis, tarptautinės kategorijos treneris-teisėjas. Pats treniruoja, pats teisėjauja. Skelbia minutės pertraukėlę ir skiria baudas. Kas norėtų konkuruoti su tokia komanda ir kaip tai padaryti? Kokia šalis siųstų savo rinktinę į čempionatą, kurio mačai žaidžiami už uždarų durų, jų nestebi sirgaliai, neskelbiami rezultatai, o vietoje tiesioginės transliacijos rodomas vaizdo įrašas, ir tik po to, kai žaidimo taisykles ir rezultatus patvirtino ministerija?

Tiesa ta, jog politika – ne verslas, o politikas nėra vadybininkas.

Įmones turi valdyti profesionalūs vadybininkai, kurių svarbiausias interesas – su mažiausiais kaštais pasiekti geriausią rezultatą.

Versle paprastai vyrauja kitoks valdymo modelis: akcininkai nesikiša į įmonių valdymą, šias teises suteikdami skaidriai veikiančiai holdingo bendrovei, kuri turi aiškius tikslus. Paimkime kad ir „General Electric“, kuri turi aibę kompanijų įvairiausiuose sektoriuose – nuo finansų, sveikatos priežiūros, naftos iki pramogų ir aviacijos, tačiau visas jas jungia viena bendrovė, užtikrinanti veiklos rezultatyvumą.

Globalioje ir aktyviai sąveikaujančioje ekonomikoje akivaizdu, jog tik atsisakius verslo sektorių reguliavimo galima priversti juos konkuruoti tarpusavy efektyvumu ir žemiausia paslaugų kaina vartotojui. Planinei ekonomikai mirus natūralia mirtimi, atitinkamai turi mirti ir ministerijų galimybės reguliuoti rinkos sąlygomis veikiančių valstybės įmonių veiklą.

Kai kurios šalys, tarkime, Jungtinė Karalystė, šią problemą išsprendė išpjaudamos vėžį, t.y., privatizuodamos valstybės įmones. Tačiau jaunose rinkos ekonomikose privatizavimas galėtų baigtis dar didesnėmis problemomis – ką įrodo Rusijos pavydžiai.

Tačiau Singapūrui, Suomijai ir Švedijai pavyko atrasti ir įgyvendinti aukso viduriuką. Geriau už sudėtingus valdymo modelius kalba jų valdomi vardai: minėtos „TeliaSonera“ ir „Statoil“, Švedijos geležinkeliai „SJ“, Norvegijos telekomas „Telenor“, iš valstybinio Olandijos pašto gimusi siuntų kompanija „TNT“, Amsterdamo Schiphol oro uostas, „Vattenfal"... sąrašą galima ilgai tęsti. Singapūro valstybės komercines įmones valdantis holdingas „Temasek Holdings“ yra vienas sėkmingiausių holdingų pasaulyje: pernykštis jo grynasis pelnas – 5 mlrd. dolerių, o investicijų vertė šoktelėjo 42 proc. iki 186 mlrd. (!) dolerių.

Kodėl šio sąrašo nepapildžius „Litexpo“, „Lietuvos geležinkeliais“ ar „Lietuvos paštu“?

Lietuva žengė svarbų žingsnį efektyvaus valstybės komercinių įmonių valdymo link, paskelbusi jų turto apžvalgą ir patvirtinusi skaidrumo politiką. Kitas žingsnis – maksimalus jų veiklos efektyvumo užtikrinimas, kuriam prireiks didelės politinės drąsos: pamiršus planinės ekonomikos principus ir leidus konkuruoti laisvoje rinkoje, pareikalauti rezultatų ir patikėti valdymą profesionaliems vadybininkams. Tikiuosi, rugsėjo 1-ąją Vyriausybei pradėjus svarstyti valstybės komercinių įmonių pertvarkos strategiją, šios politinės drąsos nepritrūks.

nuotr. photobucket.com

.

Pastarosiomis dienomis spaudoje vėl pasipylė ministrų komentarai apie planuojamą  „Mažeikių naftos“ pardavimą.  Keistai atrodo Vyriausybės vadovo pareiškimai bei pergyvenimai, tikintis, kad  „PKN Orlen Lietuva“ nebus parduota, tačiau tuo pačiu premjeras nenori išgirsti Lenkijos ekonominių argumentų, kai kalbama apie krovos tarifus su Lietuvos valstybine įmone ,,Klaipėdos nafta“.
Lietuvos Vyriausybė tikrai gali ir turi aktyviai dalyvauti pardavimo procese. Kas bus pirkėjas, labai svarbu, ir Lietuvos vyriausybė netūrėtų tik dūsauti, o siekti, pavyzdžiui, kad „PKN Orlen“ „Mažeikių naftos“ akcijas parduotų Kazachstano valstybinei naftos bendrovei „KazMunaiGaz“, kuri kartą jau bandė įsigyti „Mažeikių naftą“, bet nepavyko. Šį kartą gal tai yra istorinė galimybė ištaisyti politikų klaidas.
 Nors ir brangiai, bet pardavus „Mažeikių naftos“ akcijas Lenkijos įmonei, „Mažeikių nafta“ su visomis pasekmėmis tapo Plotzko įmonės filialu. Jei akcijų savininkas būtų „KazMunaiGaz“, tai „Mažeikių nafta“ taptų jų pagrindine ir vienintele įmone Europos Sąjungoje. Tai skatintų Kazachstano investicijas į Lietuvą, geriau būtų panaudotos mūsų specialistų žinios, pagaliau tai stiprintų mūsų šalies užsienio politikos įtaką Rytuose. Tai jau strategija ir ilgalaikiai tikslai, o ne tik papildomi milijonai, kuriuos per kelerius metus „PKN Orlenui“ sugrąžins mūsų vairuotojai mokėdami už brangiausius  degalus Baltijos valstybėse.

 Seimo nariai ir mūsų vairuotojai piktinasi dėl aukštų degalų kainų, kurios Lietuvoje didesnės nei kaimynų degalinėse Latvijoje, Estijoje ar net pačioje Lenkijoje. Taip, tai tiesa. Kodėl taip yra? Lietuvos Vyriausybė norėjo parduoti „Mažeikių naftos“ akcijas kuo brangiau, ir tai jai pavyko. Siekdamos didesnės akcijų pardavimo kainos,  vyriausybės tradiciškai įstatymais ar kitais norminiais aktais galimam pirkėjui suteikia įvairiausių privilegijų ir, kaip įprasta, apriboja konkurenciją, įveda specifinius kokybės reikalavimus, kuriuos gali atitikti tik konkreti įmonė. Lietuvos Vyriausybė taip ir pasielgė, 2000 metais parduodama akcijas JAV kompanijai „Williams“, kurią vėliau įsigijo Rusijos „Yukos“. Šios sąlygos ir konkurencijos baimė, jei įmonę įsigis kitas pajėgus investuotojas, o ne tik reali „Mažeikių naftos“ akcijų vertė, viliojo ir lenkų „PKN Orlen“, kuri sumokėjo labai aukštą kainą už visą įmonės akcijų paketą. Tai beveik 2,6 milijardo JAV dolerių, iš kurių 1,5 milijardo JAV dolerių atiteko „Yukos International UK“, o kiek mažiau nei 1,1 milijardo JAV dolerių per du kartus pasiekė Lietuvos Vyriausybę. Paradoksas – Lietuvos politikai kovoja prieš rusus, bet didžiausią naudą kol kas iš ,,Mažekių naftos“ pardavimų gavo rusai.  Kita medalio pusė – šios sumos tiesioginę įtaką didesnių kainų pavidalu mūsų vairuotojai kas dieną mato degalinėse. Lenkų įmonė visiškai kontroliuoja degalų kainodarą Baltijos valstybėse ir Lenkijoje, nes valdo perdirbimo įmones regione.  Ekonominė logika paprasta: pirkėjas turi susigrąžinti už akcijas sumokėtus pinigus, atpirkti investicijas į įmonės modernizaciją ir užsidirbti pelną. Valstybės požiūriu, monopolinių įmonių privatizacija – tai papildomos pajamos į valstybės biudžetą, o vartotojų požiūriu, valstybė tiesiog pasiskolino pinigų, kuriuos teks grąžinti vartotojams. Vienintelė viltis – kad valstybė gautus pinigus panaudos prasmingai.
Lietuvos vartotojams teks sumokėti ir tą didesniąją akcijų kainos dalį, kuri nepasiekė Lietuvos biudžeto, bet buvo sumokėta „Yukos“  už jų valdytus  53,7 proc. „Mažeikių naftos“ akcijų. Tai jau mūsų valstybės vadovų politinių žaidimų strateginiais investuotojais ir energetinėmis nepriklausomybėmis sąskaita, pateikta mums visiems apmokėti. Todėl reikėtų priminti Lietuvos banko ekonomikos departamento direktoriaus Raimondo Kuodžio nuomonę, kad „Mažeikių naftos“ reikšmė apskritai yra pervertinama: „Tai, kad Vyriausybė kalba apie šiuos klausimus, rodo, kad klausimas yra politinis. Tai yra sena Lietuvos bėda. „Mažeikių naftos“ strateginė reikšmė nuolat yra pervertinama. Benziną mes galime atsivežti iš daugybės vietų. Šiuo požiūriu „Mažeikių nafta“ nėra tokia strateginė įmonė, kad apie ją būtų tiek kalbama. Antra vertus, jos reikšmės pervertinimas padarė daug žalos. Jei šita įmonė priklausytų rusams, lenkams, niekas iš esmės nepasikeistų“.
Taigi, norėtųsi, kad šį kartą Lietuvos vadovai aktyviai dalyvautų „Mažeikių naftos“ perpardavimo procese, ir  protingai išnaudotų galimybę „Mažeikių naftą“ paversti naftos perdirbimo lydere regione, kuri skatintų konkurenciją ir pritrauktų investicijų į Lietuvą. Be abejonės, tam būtinas partneriškas dialogas su dabartiniais savininkais - Lenkijos „PKN Orlen“.

.

Vyriausybė pritarė pasiūlymams Seimo rudens sesijos darbų programai. Po biurokratiniu pavadinimu slepiasi tai, kas yra tikrieji Vyriausybės prioritetai, kokių reformų bei esminių poslinkių tikimasi.

Džiaugiuosi, kad ši Vyriausybė sugebėjo sudėlioti tai, kas svarbiausia, ir nusiųsti Seimui signalą ko reikia. Tai sakau todėl, kad iš visos krūvos pasiūlymų (kurių yra tikrai nemažai) yra išgrynintas toks kiekis projektų (šimtas), kurį Seimas, jei tik norės, bus pajėgus priimti.

Noriu iš eilės pristatyti pagrindines iš svarbiausių reformų, kurias Vyriausybė akcentuoja mano kuruojamoje srityje. Joje pokyčių numatoma, beje, vos ne daugiausiai, jei tik Seimas viskam pritars.

Pirma, Civilinio kodekso pakeitimai, pagal kuriuos gerokai sumažės biurokratijos, vizitų ir litų, kuriuos tenka išleisti norint įkeisti turtą gaunant paskolą. Besidubliuojančių funkcijų atsisakymas sumažins krūvį teismams ir leis teisėjams daugiau dėmesio skirti rimtoms byloms spręsti, o ne kartoti notarų darbą. Žodžiu, tai ir pastebimas „saulėtekis”, ir „saulėlydis” vienu metu.

Antra, Civilinio proceso kodekso pakeitimai, pagal kuriuos bus supaprastintas bei elektronizuotas civilinis procesas. Nei kiek nepažeidžiant sąžiningo ir teisingo proceso principo taip būtų galima ženkliai sumažinti eiles teismuose ir piliečiams atpiginti savo teisių gynimą. Apie tai jau esu rašęs anksčiau. Beje, kiti panašūs pakeitimai yra siūlomi ir administracinėje teisenoje.

Trečia, Civilinės būklės aktų įstatymo projektas, pagal kurį numatoma, kad mirties, gimimo, santuokos, ištuokos dokumentai taps elektroniniai, tad nebeliks pavojaus juos pamesti, nebeteks daryti dublikatų, sumažės popierizmo, o žmonės per metus sutaupys ne mažiau kaip pusšimtį tūkstančių vizitų į valdiškas įstaigas.

Ketvirta, įstatymų projektai, susiję su jau ne kartą mano akcentuotais ir šią vasarą priimtais Viešojo administravimo įstatymo pakeitimais. Priminsiu, kad pagal šią reformą kontroliuojančios institucijos turi didžiąja dalimi pereiti nuo policininkų naudojamų metodų prie auditoriams būdingo darbo pobūdžio.

Penkta, Probacijos įstatymo ir susijusių įstatymų pakeitimai, kurie numato įteisinti elektroninį nuteistųjų monitoringą, padidinti galimybes nuteistuosius kartu ir realiai prižiūrėti, ir perauklėti neuždarant jų į brangiai kainuojančias laisvės atėmimo įstaigas, o taikant kitus, labiau pasiteisinusius būdus.

Šešta, Baudžiamojo kodekso ir kitų įstatymų pakeitimai, kurie numato išplėstinį turto konfiskavimą (kai turtas iš nusikaltėlių konfiskuojamas ne tik tada, kai įrodoma, kad jis konkrečiai įgytas nusikalstamai, bet ir tada, kai tam teigti yra rimto pagrindo, o teisėti įsigijimo šaltiniai nenurodomi). Taip pat numatomos didesnės galimybės taikyti operatyvines priemones tiriant korupcinio pobūdžio nusikaltimus, praplečiamos kyšininkavimo, pinigų plovimo sąvokos.

Septinta, numatoma esminė teisėkūros reforma, pagal kurią, kaip esu minėjęs, teisės aktai būtų visiems nemokamai bei patogiai  prieinami viešame registre.Nebeliktų brangių „Valstybės žinių” išlaikymo poreikio, o teisėkūra taptų elektroninė, skaidresnė, efektyvesnė bei geriau organizuota.

Aštunta, Neliečiamo kapitalo fondų įstatymo projektas, kuris numatytų galimybę testamentu ar kitaip palikti turtą nevyriausybinei organizacijai, šis turtas galėtų būti investuojamas, o veiklai naudojama tik investicijų grąža. Tokiu principu veikia ir garsusis Nobelio fondas bei daug kitų fondų. Tuo pačiu numatoma visa eilė pakeitimų, palengvinsiančių nevyriausybinių organizacijų veiklos galimybes.

Tai tik dalis siūlomų pakeitimų. Jei dauguma iš jų bus priimti, Lietuvos žmonės akivaizdžiai pajus palengvėjimą, nes jų pečius slėgs mažesnė biurokratinė našta, o teisingumas bus labiau pasiekiamas, nes iki jo liks mažiau barjerų.

Rodyk draugams

.

Rimvydas Valatka lrytas.lt 2010-08-23 18:50 http://www.lrytas.lt/-12824891371282323082-kam-lietuvoje-gyventi-bloga-k-brazauskienė-ir-prezidento-našlės-renta.htm Vietoj kietų sudoku - dar kietesnė užduotis viso pasaulio rebusų mėgėjams: per valandą raskite šalį, kurioje 108 vietų 5 žvaigždučių viešbučio didžiausio akcijų paketo savininkei, važinėjančiai „Lexus" visureigiu, būtų skiriama 6960 Lt

.

Pagal įstatymą Rugsėjo pirmoji laikoma mokslo ir žinių diena. Tai yra atmintina diena ne tik moksleiviams, bet ir jų tėvams. De facto, nemaža dalis tėvų, turinčių vaikus, einančius į pradines klases, šią dieną stengiasi bent pusdieniui atsiprašyti iš darbo, kad galėtų savo atžalą nuvesti į mokyklą. Nemaloni padėtis, kai reikia prašyti ir laukti darbdavio sprendimų. Dauguma darbdavių tam sudaro sąlygas, bet turi priklausyti nuo geros valios ar supratingumo.

Mano žmona Agnė, įregistravo pataisą Seime, pagal kurią tėvai, turintys vaikų iki 12 metų, rugsėjo 1 d. nedirbtų. Palaikau tokią jos iniciatyvą ir kviečiu diskusijai, nes manau, kad rugsėjo pirma diena labai svarbi tėvams ir vaikams, jos reikšmė išskirtinė.

Manau, šeimos rate pažymėti tokią šventę yra labai svarbu. Pavyzdžiui, mūsų šeimoje jau eilę metų yra tradicija kiekvieną rugsėjo pirmąją užlipti ant Gedimino kalno, pasižvalgyti į Vilnių ir aptarti kaip pasikeitė miestas, o po to kartu su seneliais papietauti.

Agnės siūlymas yra teisingas, nors sulaukė daug prieštaravimų. Po ryto  ilgų diskusijų priėjome prie išvados, kad gal užtektų ne pilno laisvadienio, t.y. - pusės darbo dienos, iki 13 ar 14 val.  Taip atsirastų kompromisas tarp tėvų ir darbdavių interesų. Taigi, tėvai, turintys vaikus iki dvylikos metų pirmąją dienos dalį galėtų ramiai nuvesti atžalas į mokyklą, kartu su jais praleisti laiką, nes tokia galimybė būtų įteisinta  įstatymu. T.y, praktikoje egzistuojanti norma  būtų įteisinta.

Taigi, kviečiu diskusijai, ar suteiktas laisvas pusdienis Rugsėjo pirmąją tėvams, turintiems pradinių klasių vaikus, būtų naudingas ir skatintų gražias šeimos tradicijas.

Gal apskritai reikėtų peržvelgti atmintinų ir laisvų dienų sąrašą ir jį pakoreguoti. Ar ne geriau pavyzdžiui,  Žolines palikti tik atmintina diena, o Rugsėjo pirmąją užregistruoti kaip nedarbo dieną?

.

Šeštadienį su vyru grįžome iš Kretkampio kaimo po atostogų. Šį kartą neteko išlydėti į tolimus kraštus gandrų, nes jie išskris tik 24 dieną.Per tą mėnesį pripratau iš ryto pabusti nuo šunų lojimo ir gaidžių giedojimo, taigi čia Kaune tų garsų laba...

.